HOLISTINĖS MEDICINOS FORUMO DEKLARACIJA

Kaunas, 2014 m. sausio 21 d.
 
               Mes, Holistinės medicinos forumo iniciatoriai, kviečiame natūraliosios medicinos specialistų ir šio gydymo meno šalininkų visuomenines organizacijas dalyvauti diskusijoje, kurioje visi galėtume  dalintis mintimis ir patyrimu  dėl holistinio požiūrio į sveikatą plėtros Lietuvoje skatinimo.  
                Globalizacijos dėka vykstantys sveikatinimo kultūros pokyčiai  Lietuvoje atnešė gerų permainų – susikūrė įvairios natūraliosios terapijos specialistų draugijos, vyksta specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo konferencijos, veikia nemažai specializuotų pakaitinės ir alternatyviosios medicinos paslaugas teikiančių įstaigų.
                Deja, kartu pastebimi tampa  ir negatyvūs reiškiniai, kuomet natūraliosios medicinos specialistų pasisakymai žiniasklaidoje būna skirti pagirti išimtinai vieną ar kitą farmacinį preparatą, mokymo konferencijose  ryškiai  dominuoja firmos - rėmėjos informacija apie jos produktus. Pagausėjo atvejų, kai, apsiskelbę liaudies medicinos žinovais, asmenys bando pasipelnyti iš lengvatikių žmonių, apsimesdami, kad gydo, nors neturi tam reikiamos kvalifikacijos.
                Pastaruoju metu suaktyvėjo Sveikatos apsaugos ministerija ir kai kurie visuomenininkai, skelbdami gerąją žinią, kad bus pradėta daryti tvarka natūraliosios medicinos sektoriuje. Žinant mūsų šalies kontroliuojančiųjų polinkį daugiau uždrausti ir nubausti, nei kad padėti teisingai ir sąžiningai veiklai vystytis ir plėstis, darosi neramu, ar bus teisingai ir sąžiningai pasirinkti vertinimo kriterijai kontroliuojant atskirų natūraliosios medicinos krypčių ir jų atstovų veiklą.
                Suprantame, kad šie reiškiniai yra mūsų bendrosios kultūros atspindys. Teigiami kultūros pokyčiai įvyksta, palyginti, negreitai - priešingai, nei kad neigiami. Jausdami pareigą ir norą nors šiek tiek pagreitinti holistinio sveikatinimo kultūros pokyčius Lietuvoje, kviečiame visus mūsų bendraminčius dalyvauti Holistinės medicinos forume. Šiame forume visus  turėtų  vienyti  pagrindinis, strateginis tikslas – asmens ir visuomenės sveikatos pagerinimas alternatyviosios medicinos priemonėmis ir metodais, kurių panaudojimas būtų grindžiamas jų efektyvumo įrodymais akademiniu lygiu. Holistinio požiūrio į sveikatą plėtros Lietuvoje problemas visų pirma laikytume:
1) akademiškumo stoką komunikacijos  „gydytojai-pacientai-vaistininkai-gydytojai“ grandinėje;
2)  sveikatos priežiūros specialistų ir farmacijos specialistų rengimo (studijų) programų apimties Lietuvoje ir holistinio požiūrio į sveikatą plėtros tendencijų Europos šalyse neatitikimą;
3)  holistinio požiūrio į sveikatą plėtros nuolatinės stebėsenos ir akademinio (ekspertinio) vertinimo nebuvimą Lietuvoje.
                Taip pat suprantame, kad tik plačios diskusijos metu išgryninta nuomonė gali būti objektyvi, tik bendrai sutarta nuomonė gali būti skelbiama, o sutartinai ištartas žodis – lengviau išgirstas. Todėl ir kviečiame Jus, gerbiamieji, jungtis į mūsų diskusiją – ne formaliai, biurokratiškai, o draugiškai ir visuomeniškai.
 
Virginija Dambrauskaitė-Gudavičienė, med. m. dr., Homeopatijos ir homotoksikologijos asociacijos Lietuvoje prezidentė,
Dalia Stasytytė-Bunevičienė, med. m. dr., aukščiausios kategorijos gydytoja-apiterapeutė, Lietuvos apiterapeutų asociacija, valdybos narė, mokslinė sekretorė,
Regina Masiliūnienė gydytoja, refleksoterapeutė, homeopatė, Lietuvos akupunktūros, manualinės ir tradicinės medicinos gydytojų asociacijos tarybos narė, Lietuvos homeopatų asociacijos narė,
Sigitas Vasiliauskas, Lietuvos apiterapeutų asociacijos viceprezidentas,
Nijolė Savickienė, biomed. m. dr., profesorė, Lietuvos vaistininkų sąjungos valdybos narė,
Rimantas Pečiūra, biomed. m. dr., profesorius, Lietuvos vaistininkų sąjungos valdybos narys.

                                          LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA '2020

                                                       

                                                         (Iš Lietuvos sveikatos programos 2020 projekto rengėjų darbo grupės
                                                          vadovo prof. habil. dr. V.Grabausko pranešimo viešojoje diskusijoje)

 

  FORUMO KREIPIMASIS
 
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministrui
Vyteniui Povilui Andriukaičiui  
 
2014.01.22
 
Gerbiamas ministre,
 kreipiamės į Jus su prašymu skirti ypatingą asmeninį dėmesį šiuo metu aktyviai besiformuojančiai taip vadinamos „netradicinės“ medicinos valstybinės kontrolės sistemai.
Pritariame, gerbiamas ministre, žiniasklaidoje ne kartą išsakytoms Jūsų mintims apie dar  kitaip vadinamos - palaikomosios ir alternatyviosios medicinos -  problemas Lietuvoje, taip pat ir LR SAM poziciją, sutampančią su Jūsų institucijos misija – garantuoti gyventojams saugias sveikatos priežiūros paslaugas ir gydymo priemones.
Nėra abejonių - sisteminė tvarka yra reikalinga kiekviename sveikatinimo sektoriuje – taip pat ir palaikomosios ir alternatyvios medicinos praktikoje, ir šiuo klausimu esame pasirengę pagal savo išgales Jus paremti. Veikla, kuri turėtų būti klasifikuojama kaip šundaktariavimas, nemokšų bandymas pasipelnyti suktais būdais iš naivių, lengvatikių žmonių, turinčių sveikatos sutrikimų, yra netoleruotina.
Deja, nekompetentingų, tačiau norinčių pasipelnyti vis dar pasitaiko ne tik tarp netradicinės medicinos atstovų, bet ir tarp viešajame sektoriuje, valstybės tarnyboje dirbančių asmenų, vykdančių   reguliavimo ir kontrolės funkcijas – visi mes esame vienos tautos vaikai.  Todėl, nuogastaudami, kad gerais tikslais kuriama kontrolės sistema neatsisuktų vien prieš legaliai dirbančius sveikatos priežiūros specialistus sunkindama jų veiklą, padidindama jiems biurokratinę naštą, prašome Jūsų labai principingai įvertinti Jums siūlomus kontrolės kriterijus ir kontrolės tvarkos nuostatas.
Nuogąstavimus kelia ir tai, kad netradicinės medicinos, per ilgus metus istoriškai ir tradiciškai susiformavusios  srities problemas LR Sveikatos apsaugos ministerija  pasiūlė visuomenei pasvarstyti per rekordiniai trumpą laiką - nuo 2013 m. spalio 31 d. iki lapkričio 7 d. – t.y., per keletą dienų, kurių kelios  dargi buvo  valstybinės bei religinės šventės. 
Vėlgi, skaitant prof. A. Kirkučio, LR SAM darbo grupės nario pasisakymus, kad bus sunku įvertinti, „tikras“ šis specialistas, ar „netikras“, ir kad tai įvertinti turėtų patys tos srities specialistai, kyla klausimas, kas, ir pagal kokius kriterijus, atsirinks tuos „tikruosius“, kurie galės būti vertintojai? Ar neatsitiks taip, kad, tarkim, mokytojas ar technikas, užsiimantis bioenergetiko veikla, įgaus teisę vertinti homeopato ar kitos medicinos šakos atstovo profesinę kvalifikaciją? Ar neturėtų būti kviečiama daugiau  akademinio mokslo, universitetų atstovų aktyviai dalyvauti darbo grupėse ieškant vertinimo kriterijų ir rengiant patikros metodikas?
Žinodami apie  Jūsų, gerbiamas ministre, platų požiūrio akiratį ir tai, kad esate ne tik medikas, bet ir istorikas, tikime, kad sisteminė tvarka Lietuvos netradicinės medicinos sektoriuje bus pasiekta naudojant visų pirma sąžiningumo ir protingumo kriterijus – tiek tą sistemą kuriant, tiek ir kontroliuojant jos funkcionavimą.
 
Pagarbiai -
 
Virginija Dambrauskaitė-Gudavičienė, med. m. dr., Homeopatijos ir homotoksikologijos asociacijos Lietuvoje prezidentė,
Dalia Stasytytė-Bunevičienė, med. m. dr., aukščiausios kategorijos gydytoja-apiterapeutė, Lietuvos apiterapeutų asociacija, valdybos narė, mokslinė sekretorė,
Regina Masiliūnienė, gydytoja, refleksoterapeutė, homeopatė, Lietuvos akupunktūros, manualinės ir tradicinės medicinos gydytojų asociacijos  tarybos narė, Lietuvos homeopatų asociacijos narė,
Sigitas Vasiliauskas, Lietuvos apiterapeutų asociacijos viceprezidentas,
Nijolė Savickienė, biomed. m. dr., profesorė, Lietuvos vaistininkų sąjungos valdybos narė,
 Rimantas Pečiūra, biomed. m. dr., profesorius, Lietuvos vaistininkų sąjungos valdybos narys.

Augalinių vaistų sąveika
Prof. Nijolė Savickienė, LVS valdybos narė
Tuo pačiu metu vartojant du ar daugiau skirtingų vaistų visuomet atsiranda vaistų sąveikos galimybė. Sąveika gali padidinti ar sumažinti vaistų efektyvumą ar jų pašalinį poveikį. Taip pat gali pasireikšti naujas pašalinis poveikis, kuris nėra būdingas vartojant vaistus atskirai ir vaistai pacientui gali ne tik nepagelbėti, bet pakenkti.
Kas tai yra vaistų sąveika?

Vaistų sąveika gali būti apibūdinama kaip sąveika tarp vaisto ir kitos medžiagos, kuri trukdo vaistui veikti kaip tikimasi. Šis apibūdinimas apima vaistų sąveiką su kitais vaistais, augaliniais preparatais, maisto papildais, maistu ir kitomis medžiagomis skaityti daugiau .......

PAPILDOMOSIOS IR ALTERNATYVIOSIOS MEDICINOS TEISINIO REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMINIAI ASPEKTAI

Indrė Špokienė,

Mykolo Romerio universitetas

Santrauka

Straipsnyje analizuojama papildomosios ir alternatyviosios medicinos (toliau - PAM) teisi­nio reguliavimo situacija Lietuvoje. Prieita prie išvados, kad mūsų šalyje medicinos praktikos teisi­nio reguliavimo sistema yra tolerantiška, nes į nacionalinę sveikatos sistemą integruotos kai kurios teoriškai už tradicinės medicinos ribų esančios, todėl PAM priskiriamos paslaugos (akupunktūra, refleksoterapija, manualinė terapija, homeopatija, kineziterapija, masažas). Jų priskyrimas licen- cijuotoms ambulatorinėms paslaugoms byloja apie atsargų įstatymų leidėjo požiūrį į šių metodų praktikavimą, o mokamoms - apie skeptišką jų kaip sveikatos priežiūros paslaugų poreikio, efek­tyvumo bei naudos pacientų sveikatai vertinimą. Galima teigti, kad Lietuvoje daugiau ar mažiau institucionalizuotos irfitoterapija bei antroposofinė medicina, nes kaip ir homeopatijoje, antropo­sofinėje medicinoje bei fitoterapijoje naudojami produktai (antroposofoniai vaistiniai preparatai, tradiciniai augaliniai preparatai, maisto papildai, vaistažolės) yra nacionalinės teisės reguliavimo objektas. Tiesa, didelį postūmį tam yra suteikusi Europos Sąjungos teisė.

Specialus teisinis reguliavimas aprėpia tik nedidelę dalį aktualių su papildomosios ir alternaty­viosios medicinos paslaugų taikymu ir produktų vartojimu susijusių aspektų. Praktiškai apsiriboja paminėtų paslaugų licencijavimu, preparatų registravimu, ne iš Europos ekonominės erdvės šalių įvežamų papildų notifikavimu, kai kuriais šių produktų ženklinimo ir reklamos aspektais. Likęs, beje, labai platus PAM sektorius yra nereguliuojamas. Todėl galima įžvelgti gana daug glaudžiai tarpu­savyje susijusių praktinių problemų, tokių kaip pavyzdžiui, nepakankama PAM metodus taikančių asmenų kvalifikacija; nepakankamas, klaidinantis paciento/vartotojo informavimas apie PAM pa­slaugas, metodus, produktus; atsakomybės už žalą paciento/vartotojo sveikatai taikymo ir vertimo komplikuotumas; galimas PAM produktų, pristatomų kaip vaistų neveiksmingumas, nesaugumas ir kt., kurios reikalauja mokslinio teisinio vertinimo bei tam tikrų nacionalinės teisės pokyčių.

Pagrindinės sąvokos: papildomoji ir alternatyvioji medicina, papildomosios ir alternatyvio­sios medicinos teisinis reguliavimas; papildomosios ir alternatyviosios medicinos paslaugos; papil­domosios ir alternatyviosios medicinos produktai.

Įvadas

Pasaulio sveikatos organizacija (toliau - PSO) vadinamajai „natūraliajai medici­nai" ir kitoms netradicinės medicinos praktikoms apibūdinti siūlo naudoti „papildo­mosios ir alternatyviosios medicinos" (angl. complementary and alternative medicine, CAM) sąvoką (toliau - PAM)[1]. Po šiuo plačiu terminu patenka ir tam tikrais, kartais prieštaringais, įrodymais pagrįsti ligų diagnostikos ir gydymo būdai (pvz., fitoterapija,
akupunktūra, aromaterapija, homeopatija), ir jokio patikimesnio mokslinio pagrin­do neturintys metodai (pvz., bioenergetinis poveikis ligai). Šiuo metu visoje Europoje (ne išimtis ir Lietuva) PAM paslaugų ir produktų populiarumas bei vartojimas didėja. 2010 m. sausį publikuotame tyrime skelbiama, kad statististiškai apie 65 proc. europie­čių teigia naudojęsi šia medicinos forma, maždaug 30-50 proc. PAM paslaugas ir (ar) produktus naudoja gerai savijautai palaikyti, nuo 10 iki 20 proc. yra lankęsi pas PAM gy­dytoją ar praktikuotoją pastarųjų vienerių metų laikotarpiu[2]. Žurnalo „The Economist" duomenimis, pasauliniu mastu alternatyviosios medicinos sektoriaus vertė 2008-aisiais siekė apie 60 mlrd. JAV dolerių. Taigi tai rimtas verslas[3]. Kokia šio sektoriaus apyvarta Lietuvoje, statistinių duomenų nėra, tačiau netrūksta tokių paslaugų ir produktų pa­siūlos, reklamos. Nesiveliant į diskusijas dėl jų didesnio ar mažesnio, esamo ar nesamo sveikatinančio poveikio, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tų PAM metodų, kurie tiesio­giai ar netiesiogai yra susiję su rizika žmogaus sveikatai, taikyme galima įžvelgti nema­žai teisinio pobūdžio praktinių problemų. Kol kas teisės doktrinoje jos, kaip ir apskritai PAM tema Lietuvos moksle, stokoja išsamesnio tyrimo ir vertinimo.

Šio straipsnio objektas - PAM teisinis reguliavimas Lietuvoje. Tikslas - remiantis sisteminės analizės ir kitais mokslinio tyrimo metodais išanalizuoti PAM reglamenta­vimo nacionalinėje teisėje ypatumus. Uždaviniai: 1) išsiaiškinti PAM sampratą; 2) iš­nagrinėti PAM paslaugų teisinio reglamentavimo ypatumus; 3) išnagrinėti PAM pri­skirtinų produktų teisinio reglamentavimo ypatumus; 4) išryškinti su PAM taikymu susijusias problemas, pateikiant įžvalgų dėl jų teisinio vertinimo.

Papildomosios ir alternatyviosios medicinos samprata

4

 

Vakarų visuomenėse terminai „medicina", „biomedicina", „įrodymais pagrįsta me­dicina", „alopatija"[4] vartojami kaip sinonimai[5]. Plačiausiai paplitusi „medicinos" sąvoka čia tampriai susieta su mokslo kriterijumi[6], [7]. „Alternatyvioji ir papildomoji medicina"
dažniausiai nusakoma kaip moksliniais įrodymais nepatvirtinto poveikio metodų ir priemonių įvairovė. Šie metodai ir priemonės vertinami kaip priešingi Vakarų civili­zacijos mokslo pasiekimais paremtai biomedicinos kultūrai, jos plėtojamoms sveikatos ir ligos koncepcijoms, todėl teoriškai atribojami nuo oficialiai dominuojančios medici­nos kaip netradicinės medicinos praktikos. Kaip pastebi E. Ernstas ir M. H. Cohenas, dauguma šio fenomeno apibrėžimų yra formuluojami nurodant ne PAM savitumo požymius, bet išryškinant tai, kas jai nebūdinga, pavyzdžiui „nedėstymas medicinos mokyklose", „nepatikimumas", „mokslinis nepagrįstumas", „nesutapimas su tradicinės medicinos koncepcija" ir pan.[8] Pritartina, kad tokios apibrėžtys yra kritikuotinos, nes kai kurie PAM priskiriami metodai jau įtraukti į medicinos studijų programas, yra ir tokių, kurie biomedicinos specialistų pripažįstami kaip turintys sveikatai naudingą po­veikį ir galintys būti rekomenduojami gydytojų savo pacientams (pvz., fitoterapija; kvė­pavimo pratimai sergantiesiems bronchine astma[9] ir kt.). Autoriai siūlo pozityvią PAM sąvokos apibrėžtį, nusakančią ją kaip „diagnozavimą, gydymą ir / ar prevenciją, papil­dančią dominuojančiąją mediciną, taip patenkinant dėl jos ortodoksiškumo neįgyven­dinamą paklausą bei praplečiančią / paįvairinančią jos koncepciją"[10]. Vis dėlto tokią formuluotę galima pavadinti ideologiškai šališka, nes žvelgiant iš biomedicinos mokslo pozicijų, klinikiniais tyrimais neįrodžius PAM metodo placebą viršijančio poveikio, negalima tvirtinti, kad jie pasižymi gydymo savybe. Galbūt daugelio šių metodų po­veikiui būtų tinkamesnis sveikatinimo ar sveikatos gerinimo terminas, nes jie teikiami žmonių sveikatai, gyvenimo kokybei pagerinti, nors užsienio ir Lietuvos literatūroje (ir mokslinėje, ir populiariojoje) rašant apie PAM, termino „gydymas" (angl. treatment) vartojimas yra įprastas, todėl šiame straipsnyje cituojant šaltinius irgi pasitaiko. PAM skeptikų manymu, ne tik „gydymo" sąvokos, bet ir žodžio „medicina" naudojimas kal­bant apie moksliniais įrodymais nepatvirtintas praktikas nėra korektiškas. Šalininkai atremia, kad apskritai neturėtų būti skirstymo į tradicinę, netradicinę, alternatyvią, papildančią ar dar kitokią mediciną, nes Medicina yra tik viena[11]. O jei jau skirstoma,
tuomet diskutuotina ir tai, kokie gi metodai yra papildantieji, o kurie alternatyvūs[12]. PSO šių metodų griežtai neatskiria. Jos siūlomas vartoti netradicines medicinos prak­tikas nusakantis jungtinis papildomosios ir alternatyviosios medicinos terminas yra sa­votiškas kompromisas[13]. Šiuo atveju tradicinė medicina yra suprantama kaip dabartinės Vakarų civilizacijos mokslo pasiekimais ir šių priemonių taikymą reglamentuojančia teise besiremianti sveikatos sutrikimų pažinimo, prevencijos, diagnostikos ir gydymo priemonių visuma.

Vieningos PAM metodų klasifikacijos nėra. Užsienio literatūroje dažnai cituojamas JAV Nacionalinio papildomos ir alternatyviosios medicinos centro, PAM apibrėžiančio kaip „grupę skirtingų medicinos ir sveikatos priežiūros sistemų, praktikų ir produktų, kurie nepripažįstami esantys šiuolaikinės oficialiosios medicinos dalimi"[14], pateiktas skirstymas į: alternatyviosios medicinos sistemas, joms priskiriant tradicinę kinų medi­ciną, ajurvedą, homeopatiją, natūropatiją, akupunktūrą, akupresūrą, jogą; proto-kūno intervencijas, tokias kaip meditacija, malda, relaksacija, vizualizacija ir valdomasis vaizdų kūrimas, meno, šokio, muzikos terapijos, hipnozė, autogeninė treniruotė ir kt.; biologinės kilmės netradicinius gydymo būdus, jiems priskiriant įvairias dietas, žolinius preparatus, maisto papildus, aromaterapiją; manualinius netradicinės medicinos gy­dymo būdus, kaip pavyzdžiui masažas, chiropraktika, osteopatija, refleksoterapija; ir energetinius netradicinės medicinos gydymo metodus, kuriems priklauso žmogaus vidi­nę energiją stimuliuojantys alternatyvūs gydymo būdai, tokie kaip gydymas rankomis (prisilietimu), gydymas biolauku ir kiti[15]. Yra ir platesnių klasifikacijų[16]. Matyti, kad

PAM priskiriami ir tie metodai, kurie yra integruoti į daugelio Europos šalių sveikatos sistemas (pvz., akupunktūra, homeopatija, osteopatija, hipnoterapija, maisto papildai, vitaminai), todėl gali kilti klausimas, ar jie pagrįstai patenka į tokias klasifikacijas, nes juk praktiškai yra tapę Vakarų medicinos dalimi. Laikantis nuostatos, kad medicinos skirstymas į tradicinę (oficialią, dominuojančią) ir netradicinę (alternatyvią) kryptis teoriškai įmanomas, taiklų atsakymą į šį klausimą galima rasti Norvegijos alternaty­vaus gydymo akte (2004 m.), kur teigiama, kad „su sveikatinimu susijusi veikla, kuri yra sveikatos priežiūros sistemos ribose ar atliekama sveikatos priežiūros specialistų taip pat patenka į alternatyviosios medicinos sampratą, kai naudojami metodai, kurie paprastai taikomi už sveikatos priežiūros paslaugų sistemos ribų"[17] arba kitaip tariant nėra sietini su tos šalies tradicijomis. Taigi, tam tikrų netradicinės medicinos metodų ir produktų integracija į sveikatos priežiūros sistemas ar tai, kad jie taikomi licencijuotų sveikatos priežiūros specialistų nekeičia jų priskirtinumo PAM.

Apibendrinant konstatuotina, kad ir PAM sampratos definicija, ir klasifikacija tebė­ra diskusijų objektas. Nuomonių įvairovė yra nulemta politinių, kultūrinių, socialinių, vertybinių, pasaulėžiūrinių veiksnių, taip pat ir PAM metodų gausumo ir įvairovės. Nėra ir vieningos PAM klasifikacijos, nes į PAM sampratą patenka „visos sveikatos priežiūros sistemos, būdai ir praktikos bei juos lydinčios teorijos ir įsitikinimai, kurie nėra būdingi politiškai dominuojančiai konkrečios visuomenės sveikatos sistemai tam tikru jos kultū­ros ir istorijos laikotarpiu"[18]. Taigi skirtingose visuomenėse, regionuose, šalyse PAM sam­pratos gali ir nesutapti, laikmečio tėkmėje vystantis mokslui ir technologijoms gali kisti. Daugelio šiuolaikinės medicinos antropologijos atstovų manymu, šiandien egzistuojan­čiose moderniose visuomenėse „sveikatos priežiūros sistema apima tiek mokslinę medi­ciną, tiek alternatyvias sveikatos priežiūros praktikas, kurios dažniausiai egzistuoja kon­kurencingomis sąlygomis, ir retai, bet kartais palaikydamos savitarpio bendradarbiavimo santykius"[19]. Dėl to ir ribos tarp PAM ir dominuojančios sveikatos priežiūros sistemos ne visuomet yra aiškios, nes jos labai aiškiai ir tiksliai neapibrėžtos.

Papildomosios ir alternatyviosios medicinos paslaugų teisinis reglamentavimas nacionalinėje teisėje

Lietuvoje vartotojams siūloma daugybė PAM paslaugų: nuo seniai žinomų, tokių kaip masažas, fitoterapija, akupunktūra, gydymas dėlėmis (hirudoterapija) iki patraukliai skambančių „naujovių", tokių kaip Reiki, Ajurveda, Su Džok terapija, Folio diagnostika, kraniosakralinė terapija, bioenergetika ir t. t. Priežastis, lemiančias apsisprendimą jomis naudotis, sunku trumpai nusakyti. Tai ir susidūrimas su sunkia liga, ir nepatenkinančios pacientų lūkesčių tradicine medicina paremtos sveikatos priežiūros sistemos, jų trūkumai, paciento natūralių ir holistinių gydymo būdų paieškos, kultūriniai skirtumai, paciento troškimas būti savarankiškam renkantis, jo manymu, geriausią gydymą ir priežiūrą[20].

Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad šiandieninės alternatyviosios medicinos ištakos Lietuvoje siekia 1989-1990-uosius[21]. Prieš daugiau nei dešimtmetį refleksoterapijos, manualinės terapijos ir homeopatijos paslaugos įtrauktos į licencijuojamų paslaugų sąrašą. Tai atitinka bendras europines tendencijas, nes panašiu metu visoje Europoje pradėta kai kurių PAM metodų integracija į nacionalines sveikatos priežiūros sis- temas[22]. 1999-aisiais minėtos paslaugos priskirtos siauros specializacijos medicinos praktikos rūšims, numatant jas norintiems praktikuoti sveikatos priežiūros speci­alistams sertifikatų išdavimą[23]. Medicinos praktikos įstatymas šiuo metu sertifika- vimo nebenumato[24]. Dabar galiojantys nacionalinės teisės aktai nurodo, kad šiuos metodus gali praktikuoti tik gydytojo išsilavinimą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją turintys asmenys, podiplominių studijų metu išklausę specialius kursus[25]. Licencijuotoms ambulatorinėms sveikatos priežiūros paslaugoms priklauso ir kinezi- terapija bei masažas[26]. Kineziterapija priskirta prie „kitą aukštąjį"- tai reiškia ne medi­cinos išsilavinimą turinčių asmens sveikatos priežiūros specialybių. Kineziterapeuto praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti medicininės rea­bilitacijos paslaugas, vaikų su negalia ugdymo įstaigose, sveikatinimo ir atsigavimo paslaugas teikiančiose įstaigose, savarankiško gyvenimo namuose, protezinių, orto­pedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, globos įstaigose, pen­sionatuose, administraciniuose vienetuose[27]. Masažuotojo profesijos kvalifikacinių reikalavimų aprašo 3 punkte pateikta masažo sąvokos samprata neklasifikuoja jo į gydomąjį ar negydomąjį[28]. Kadangi teisiniu požiūriu masažo paslauga yra licencijuo- jama asmens sveikatos priežiūros paslauga[29], ją gali teikti tik asmenys, atitinkantys nustatytus masažuotojo profesijos kvalifikacinius reikalavimus[30] ir tik įstaigose, tu­rinčiose asmens sveikatos priežiūros licenciją šiai veiklai. Kitus, nei licencijuotieji, PAM metodus mūsų šalyje gali taikyti ir specialaus išsilavinimo neturintys asmenys, nes tokia veikla teisės aktų nereglamentuojama, o tokios paslaugos nėra vertinamos kaip asmens sveikatos priežiūra (pvz., masažuotojo profesijos neįgiję asmenys pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių gali atlikti fizinės gerovės užtikrinimo veiklą (t. y. teisiniu požiūriu tokie asmenys teikia ne masažo, o tam tikras kūno priežiūros paslaugas). Galiojantys teisės aktai tiesiogiai nedraudžia sveikatos priežiūros specia­listui ir pacientui susitarti dėl PAM metodo išbandymo, tačiau reikia turėti omenyje, kad gydytojo medicinos praktikos licencijoje, kuri išduodama pagal įgytą gydytojo profesinę kvalifikaciją[31], atsižvelgiant į patvirtintą Asmens sveikatos priežiūros spe­cialybių ir subspecialybių sąrašą[32], yra nurodyta konkreti specialybė, pagal kurią li­cenciją turintis sveikatos priežiūros specialistas gali praktikuoti. Jei asmuo medicinos praktika, kuri teisiškai apibrėžiama kaip „gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą"[33], verčiasi ne­turėdamas licencijos, turėdamas negaliojančią licenciją arba ne pagal jam išduoto­je licencijoje nurodytą specialybę, tokia veikla yra neteisėta. Pavyzdžiui, medicinos normoje „Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas" nėra įrašyta, kokius konkre­čius metodus gali taikyti gydytojai reabilitologai, tik paminėta, kad jie gali taikyti ir nemedikamentinio gydymo priemones bei metodus (12.4.7 p.), tačiau jų pareigų apraše įtvirtinta, kad taikomi tyrimo, diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos metodai turi būti įteisinti Lietuvoje (11.11 p.)[34]. Tokia pati norma dėl taikomų metodų tei­sėtumo įtvirtinta ir kineziterapeutų veiklą reglamentuojančioje medicinos normoje (10.8 p.)[35]. Masažuotojo profesijos atstovu pripažįstamas asmuo, pagal nustatytus rei­kalavimus įgijęs formalią masažuotojo profesinę kvalifikaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad masažuotojo profesijos kvalifikacinių reikalavimų apraše[36] esančiame „masažo" apibrėžime figūruoja „mokslinio pagrįstumo kriterijus", ir ne gydymo, o sveikatos grą­žinimo, jos palaikymo bei organizmo stiprinimo poveikis[37]. Hipnoterapija, autogeninė treniruotė Lietuvoje pripažįstami ir galimi taikyti kaip psichoterapijos metodai.

Kaip ir daugelyje Europos šalių, taip ir Lietuvoje praktiškai visos PAM paslaugos yra mokamos, nors reikia pastebėti, kad šio klausimo teisinis reglamentavimui Lietuvoje vis tik stinga aiškumo. Akupunktūra ir manualinė terapija yra įtrauktos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus mokamų medicinos paslaugų sąrašus[38]. Tai reiškia, kad gydytojų akupunktūristų, refleksoterapeutų, manualistų paslaugos, teikiamos valstybinėse ar priva­čiose sveikatos priežiūros įstaigose pacientams iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) neapmokamos. Nors konkrečios išimtys nenumatytos, tačiau praktikoje akupunktūros ir manualinės terapijos paslaugos (tam tikras procedūrų skaičius) vis dėlto yra kompensuojamos gydytojo reabilitologo siuntimą turintiems pacientams kaip reabi­litacijos procedūros dalis. Homeopatų paslaugos minėtame mokamų medicinos paslaugų sąraše neįrašytos, tačiau besinaudojantys homeopatų paslaugomis gyventojai už jas turi susimokėti patys, nes homeopatija nepatenka į ambulatorinių asmens sveikatos priežiū­ros paslaugų, apmokamų iš PSDF lėšų, sąrašą. Fitoterapeuto paslaugų šiame sąraše irgi nėra, bet praktikoje pateikus šeimos gydytojo siuntimą nemokamai pacientams yra priei­namos Onkologijos instituto fitoterapeuto paslaugos. Konkretaus teisinio pagrindo dėl nemokamų fitoterapeuto paslaugų prieinamumą aptikti nepavyko. Netradicinės medici­nos paslaugų išlaidas Lietuvoje padengia tik kai kurios privačios draudimo bendrovės.

J. Stepanas medicinos praktikos teisinio reguliavimo sistemas klasifikuodamas į monopolistinę, tolerantišką, įtraukiančią ir integracinę[39], pažymi, kad Europai būdin­giausios pirmosios dvi, o tolerantiškajai charakteringa tai, kad teisiškai reglamentuota tik mokslinės medicinos praktika, nors nacionalinės teisės tam tikra apimtimi taip pat yra toleruojamos ir įvairios PAM formos. Lietuvos medicinos praktikos teisinis regu­liavimas irgi priskirtinas tolerantiškoms sistemos, nes kaip matyti kai kurie PAM me­todai yra integruoti į nacionalinę sveikatos sistemą. Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas homeopatijos, manualinės terapijos, akupunktūros, refleksoterapijos, kineziterapijos praktikų, masažo kaip fizinės medicinos ir reabilitacijos procedūros at­žvilgiu laikosi atsargaus požiūrio: išreikšta aiški pozicija, kad homeopatinis gydymas, akupunktūros ir manualinės terapijos taikymas neturint atitinkamos kvalifikacijos, ku­rią liudija gydytojo licencija, yra nesaugus pacientui. Masažo, kaip fizinės medicinos ir reabilitacijos metodo, bei kineziterapijos paslaugoms, hipnoterapijai teikti taip pat reikalinga atitinkama profesinė kvalifikacija. Kad į tradicinę mediciną integruotos tik šios iš daugelio PAM metodų, galima įžvelgti ir tam tikrą kritišką sveikatos priežiūros politiką formuojančių institucijų požiūrį į juos.

Į Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą integruotos papildomosios ir alternatyviosios medicinos praktikos / metodai ir jų apibūdinimai

Akupunktūra

Akupunktūrinių taškų stimuliavimas adatomis, elektros srove (elek- tropunktūra), karščiu (moksibustija), lazeriu (lazerinė akupunktū­ra), spaudimu (akupresūra), infraraudonaisiais spinduliais, magne­tais, metalo plokštelių aplikacijomis

Autogeninė treniruotė

Savitaiga, savihipnotinė relaksacijos technika

Fitototerapija

Preparatų, pagamintų išskirtinai iš augalinių medžiagų skyrimas ir vartojimas medicininiais tikslais

Hipnoterapija

Metodas, nukreiptas į tam tikrus žmogaus psichinės būsenos (są­monės, atminties, nuotaikos, suvokimo) pokyčius pasitelkiant įtaigą arba savitaigą. Jos metu laikinai pakinta žmogaus elgesys, savikont­rolė ir savimonė

Homeopatija

Maždaug prieš 200 metų S. Hanemano atrasta „panašus gydo pana­šų" principu paremta gydymo sistema, naudojant labai praskiestas medžiagas

Kineziterapija

Sveikatos ir fizinės būklės grąžinimas, palaikymas, negalios kom­pensavimas gydant judesiu ir fizikiniais veiksniais

Masažas

Speciali, moksliškai pagrįsta, dozuota, mechaninio ir refleksinio po­veikio žmogaus organizmui priemonių visuma. Masažas atliekamas fizinio kontakto būdu rankomis, specialiais įrankiais arba aparatais, siekiant grąžinti sveikatą, ją palaikyti bei stiprinti organizmą

Manualinė terapija

Metodas, kuriuo siekiama atkurti taisyklingą visos apimties sąnario (-ių) ar slankstelio biomechaniką (fiziologinę padėtį), rankomis grąžinti kūno judesių laisvumą

Refleksoterapija

Manualinis poveikis į specialias refleksines zonas (tipiškai į pėdas) per ten esančius taškus impulsais siekiant paveikti tam tikrus organus

 

 

Šaltinis: PAM metodų apibūdinimai lentelėje (išskyrus kineziterapiją, masažą ir manualinę terapiją) pateikti pagal Ernst E., Cohen M. H., Stone J. Ethical problems arising in evidence based complementary and alternative medicine. J Med Ethics. 2004, 30:157. Kineziterapijos ir masažo apibrėžmai - iš LR teisės aktų.

Papildomosios ir alternatyviosios medicinos produktams priskirtinų preparatų teisinis reglamentavimas nacionalinėje teisėje

Tyrimai rodo, kad įvairiose ES šalyse PAM priskiriamų paslaugų teisinis regu­liavimas gana ryškiai skiriasi[40]. Tai lemia skirtingas ir nevienodai griežtas medicinos praktikos veiklos teisinis reguliavimas, skirtingas istorinis bei kultūrinis palikimas, dėl kurio ir visuomenės, ir politinis požiūris į netradicinę mediciną ir jos praktikavimą yra palankesnis, kaip pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje[41] ar mažiau palankus. Ryškiausia bendra tendencija, kad tai mokamos daugiausia priva­taus sektoriaus paslaugos. Daugumoje šalių nekompensuojamos ir PAM produktams priskirtinų vaistinių preparatų, maisto papildų įsigijimo išlaidos[42]. Tačiau tarp kitų, su jais sietinų teisinio reguliavimo aspektų, ES narių teisėje galima rasti panašumų, nes homeopatijoje, antroposofinėje medicinoje, fitoterapijoje naudojamų preparatų regis­travimą, ženklinimą, reklamą reglamentuojančios valstybių narių nacionalinės teisės nuostatos savo tikslu turi atitikti šiuos klausimus derinančias ES teisės aktų nuostatas. Homeopatinių vaistų registravimo procedūrų teisinio reguliavimo pagrindas šiuo metu yra 2001/83/EB direktyvos, iš dalies pakeistos 2004/27/EB direktyva, 13-16 straips­niai[43], antroposofinių - 14 ir 15 straipsniai kartu su šios direktyvos dvidešimt antrąja konstatuojamąja dalimi. Kitos reikšmingos ES teisinės iniciatyvos derinant PAM pro­duktų rinką - 2005 m. lapkričio 1 dieną įsigaliojusi 2004/24/EB direktyva, papildanti 2001/83/EB direktyvą, dėl tradiciškai vartojamų žolinių vaistinių preparatų[44], taip pat - 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl maisto papildų[45] ir 1924/2006 reglamentas dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą[46]. Minėtų ES teisės aktų nuostatos perkeltos ir į Lietuvos nacionalinę teisę.

Bene išsamiausias yra homeopatinių vaistinių preparatų teisinis reguliavimas, ap­imantis jų registravimą, kai kuriuos reklamavimo ir ženklinimo ypatumus. Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintas homeopatinio vaistinio preparato apibrėžimas yra analogiškas ES teisėje įtvirtintajam[47]. Rinkodaros teisės homeopatiniams vaistams

Lietuvoje gali būti suteikiamos pagal tris procedūras: supaprastintą; specialiąją; arba įprastinę[48]. Supaprastintoji, kurią įdiegti pagal ES reikalavimus būtina ir specialioji (pa­gal ES teisę neprivaloma, bet Lietuvoje įdiegta) homeopatinių vaistų registravimo pro­cedūros nuo įprastinės pagrinde skiriasi išimtimi dėl duomenų apie preparatų terapinį veiksmingumą pateikimo. Nuo registravimo procedūros priklauso ir preparato ženkli­nimas, reklama[49]. Su patvirtintomis terapinėmis indikacijomis ir registruotus Europos ekonominės erdvės valstybėse homeopatinius preparatus, kurių nėra Lietuvoje, pavie­niams pacientams galima skirti ir užsakyti pagal vardinių vaistinių preparatų įsigijimo taisykles[50]. 2011 m. gegužės mėn. duomenimis Lietuvos Respublikos vaistinių prepara­tų registre buvo 106 homeopatiniai vaistiniai preparatai. Prieš dvejus metus Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad homeopatinius preparatus vartoja 23 proc. gyventojų, dau­giausia - vyresnio amžiaus didmiesčių gyventojai[51].

Antroposofinėje medicinoje naudojamų antroposofinių vaistinių preparatų[52] tei­sinis statusas nacionalinėje teisėje yra nulemtas jų teisinio reguliavimo fragmentišku­mo ES teisėje. 2001/83/EB direktyvoje apie antroposofinius vaistus užsiminta tik tiek, kad „registruojant ir išduodant leidimus verstis antroposofinių vaistų prekyba, kurie aprašyti oficialiojoje farmakopėjoje ir pagaminti taikant homeopatinį metodą, taikyti­nos tokios pačios sąlygos kaip ir homeopatiniams vaistams". Lietuvoje įteisintas „pagal homeopatinės gamybos metodiką" pagamintų ir „antroposofinę pasaulėžiūrą"[53] atspin­dinčių vaistų supaprastintas registravimas. Ženklinimo reikalavimai nesiskiria nuo pa­gal supaprastintą procedūrą registruotų homeopatinių preparatų. Turi būti nuoroda, kad tai „antroposofinis vaistinis preparatas be patvirtintų terapinių indikacijų"[54]. Nors antroposofiniai vaistai dažnai būna pagaminti iš augalinės kilmės žaliavų, tradicinių augalinių preparatų registravimą reglamentuojančiose nuostatose apie antroposofinius vaistus neužsiminta. Atvirkščiai - pabrėžta, kad pagal supaprastintą tradicinių auga­linių vaistinių preparatų registravimo procedūrą gali būti registruojami tik augaliniai vaistiniai preparatai[55]. Antroposofinių produktų sudėtyje be augalinių gali būti ir mine­ralinių, gyvūninės kilmės, metalų turinčių medžiagų.

Vaistiniai preparatai augaliniams priskirtini pagal du požymius: atitiktį vaisto api­brėžimo turiniui ir veikliąją medžiagą (-as). Ji arba jos turi būti arba augalinė (-ės) me­džiaga (-os)[56], arba augalinis (-iai) ruošinys (-iai)[57], arba jų mišinys. Augalinio vaisto „tra­diciškumas" yra siejamas su tam tikrais sveikatos apsaugos ministro nustatytais kriterijais (FĮ 2 str. 49 d.). Tokių įtvirtinta penki[58]. Pirmieji trys nurodo, kad vaistas turi būti skirtas vartoti neprižiūrint sveikatos priežiūros specialistui, taip pat nustatyto stiprumo ir nu­statytomis dozėmis, būti atitinkamos formos - t. y. geriamasis, išviršinis ar inhaliacinis, kitaip tariant neinjekcinis. Ketvirtasis reikalauja, kad būtų pasibaigęs tradicinio vartojimo laikotarpis (t. y. preparatas iki paraiškos gauti jo rinkodaros teisę teikimo turi būti medi­cinoje vartotas ne trumpiau kaip 30 metų, iš kurių bent 15 metų - Europos Bendrijoje). Taip pat turi pakakti duomenų apie tradicinį augalinio vaistinio preparato vartojimą. Kitaip tariant, penktasis kriterijus reikalauja įrodymų, kad nustatytomis sąlygomis prepa­ratas nėra žalingas, o farmakologinis poveikis ar veiksmingumas yra priimtini remiantis ilgalaikiu vartojimu ir patirtimi. Augaliniai preparatai, atitinkantys visus šiuos kriterijus ne tik gali vadintis tradiciniais, bet jiems taikytina ir supaprastinta vaistinių preparatų registravimo tvarka. Kaip ir homeopatinių vaistų, kuriuos galima registruoti supaprastin­ta tvarka atveju, supaprastintos tradicinių augalinių preparatų registravimo procedūros esmė ta pati - pareiškėjui nereikia pateikti tam tikrų duomenų, kurie paprastai privalomi pagal įprastinę rinkodaros leidimo išdavimo procedūrą. Taigi pagal šią procedūrą tradi­cinius augalinius vaistus, įskaitant kiniškus ir ajurvedinius arba kitų tradicijų augalinius vaistus, galima registruoti neatlikus būtinų su saugumu ir veiksmingumu susijusių ty­rimų. Šie duomenys pakeičiami dokumentais, kuriuose nurodoma, kad produktas yra nežalingas nurodytomis vartojimo sąlygomis ir veiksmingas, remiantis ilga vartojimo tradicija ir patirtimi. Valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turi teisę pra­šyti papildomų duomenų, jei mano, kad jie būtini vaisto saugumui įvertinti. Beje, jeigu tradicinis augalinis preparatas atitinka homeopatinių preparatų, kurie gali būti registruo­jami pagal supaprastintą homeopatinių preparatų registravimo procedūrą, kriterijus, jis yra registruojamas taikant šią procedūrą[59]. Tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra vitaminų ar mineralų, gali būti registruojami taikant supaprastintą procedūrą, jei vitaminų ar mineralų saugumas nekelia abejonių, o jų poveikis tik papildo augalinių veikliųjų medžiagų poveikį nustatytoms indikacijoms[60].

Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai priėmus sprendimą registruoti tradicinius augalinius vaistinius preparatus, jie įrašomi į Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registrą ir išduodamas registracijos pažymėjimas[61]. Preparato charakteristikų santrau­koje papildomai turi būti nuoroda „Tradicinis augalinis vaistinis preparatas, kurio in­dikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu". Jei augaliniai produktai neatitinka vaistų apibrėžties, bet atitinka maisto produktų įstatymus, jie gali būti klasifikuojami ir pa­teikiami rinkai kaip maisto produktai. Augaliniai produktai, kuriais prekiaujama kaip maisto papildais, turėtų atitikti 2002/46/EB direktyvą dėl maisto papildų ir 1924/2006 reglamentą dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą.

Viena perkamiausių prekių Lietuvoje - maisto papildai, nes plačiai išreklamuo­ti, todėl madingi ir populiarūs, beje, neretai tapatinami su vaistais. Lietuvos higienos normoje HN 17:2010[62] įtvirtintame maisto papildo apibrėžime nustatyti šio produkto rūšinis, paskirties, sudėties ir poveikio bei formos kriterijai. Maisto papildas priskirtas maisto produktų kategorijai. Paskirtis - papildyti įprastą maisto racioną. Sudėtis - kon­centruotos maistinės medžiagos (vitaminai ir / arba mineralinės medžiagos) ar kitos medžiagos, turinčios mitybinį arba fiziologinį poveikį. Tiekimo rinkai formos: kap­sulės, pastilės, piliulės, tabletės, kitos panašios formos bei miltelių maišeliai, ampulės, buteliukai su lašų dozatoriais bei kitos panašios skysčių ir miltelių, skirtų vartoti mažais dozuotais kiekiais, formos.

Nuo 2010 m. kovo 1 d. Lietuvoje buvo atsisakyta maisto papildų registracijos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-161[63] nu­statytas vienintelis reikalavimas asmenims, tiekiantiems Lietuvos rinkai maisto papildus, pagamintus ir (ar) importuojamus iš valstybių, nepriklausančių Europos ekonominei erd­vei, apie produkto pateikimą į rinką pranešti Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai (toliau - VVSPT), pateikiant produkto ženklinimo etiketės lietuvių kalba pavyz­dį bei asmens, tiekiančio maisto papildą į rinką, identifikuojančius duomenis (6 p.). Apie maisto papildus, pagamintus ir įvežamus iš Europos ekonominės bendrijos šalių nuo 2010 m. kovo pradžios VVSPT, kaip kad anksčiau, nebereikia pranešti (notifikuoti). Taigi šiuo metu Tarnyba disponuoja duomenimis tik apie maisto papildus, įvežamus į Lietuvą iš vadinamųjų trečiųjų šalių, nepriklausančių Europos ekonominei bendrijai.

Minėtoje higienos normoje nustatyti ir papildų ženklinimo reikalavimai, nuro­dant, kad ant parduodamų pakuočių turi būti nurodoma, kad tai maisto papildas, kad ženklinant būtina pateikti maistinių ar kitų produktą apibūdinančių medžiagų kate­gorijų pavadinimus arba nuorodą apie maistinių ar kitų medžiagų pobūdį; nurodyti maisto papildo kiekį, kurį rekomenduojama suvartoti per parą; turi būti perspėjimas neviršyti nustatytos rekomenduojamos dozės; paaiškinimas apie tai, kad maisto papil­das neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas; perspėjimas, kad maisto papil­das turi būti laikomas vaikams nepasiekiamoje vietoje[64]. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo[65] 5 straipsnis nustato, kad vartotojams turi būti teikiama teisinga informacija apie maistą. Šis reikalavimas suponuoja pareigą maisto operatoriui teisingai informuoti vartotoją ir apie maisto papildus: savybes, sudėtį, tinkamumo vartoti terminą, laikymo sąlygas bei vartojimo būdą. Draudžiama ženklinant, pristatant bei reklamuojant mais­to papildus nurodyti ar užsiminti apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes[66]: tiesiogiai ar netiesiogiai teigti ar užsiminti, kad esama ryšio tarp maisto produkto ka­tegorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos - t. y. naudoti sveikatinimo teiginius (pavyzdžiui, „gerina virškinimą", „stiprina imunitetą" ir kt.) lei­džiama tiems gamintojams, kurie turi savo šalių kompetentingų institucijų patvirtini­mus ir yra pateikę paraiškas Europos maisto saugos tarnybai dėl sveikatinimo teiginių įteisinimo[67]. Neleidžiama vartoti teiginių, kuriais daroma užuomina, kad sveikatai gali būti padarytas poveikis dėl to maisto produkto nevartojimo; teiginių, nurodančių kiek ir kaip greitai galima numesti svorio; teiginių, darančių nuorodą į atskirų gydytojų ar sveikatos srities specialistų rekomendacijas[68]. 1924/2006/EB reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teiginiai apie sveikatingumą turi būti pagrindžiami ir įrodomi visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais[69]. Taigi atitinkamai ir maisto papildo re­klamos davėjas turi turėti pakankamai jo teiginių apie sveikatinančias produkto savy­bes teisingumą patvirtinančių įrodymų[70].

Problemos, susijusios su papildomosios ir alternatyviosios medicinos taikymu: teisinio vertinimo įžvalgos

Specialus teisinis reguliavimas Lietuvoje aprėpia tik nedidelę dalį aktualių su PAM paslaugų taikymu ir produktais susijusių aspektų. Praktiškai apsiriboja anksčiau pami­nėtų paslaugų licencijavimu, preparatų registravimu, papildų notifikavimu, kai kuriais šių produktų ženklinimo ir reklamos aspektais. Likęs, beje labai platus, PAM sektorius yra nereguliuojamas. Todėl galima įžvelgti daug glaudžiai tarpusavyje susijusių prak­tinių problemų, tokių kaip pavyzdžiui, nepakankama PAM metodus taikančių asme­nų kvalifikacija; nepakankamas, klaidinantis paciento / vartotojo[71] informavimas apie PAM paslaugas, metodus, produktus; atsakomybės už žalą paciento / vartotojo sveikatai taikymo ir vertimo komplikuotumas; galimas PAM produktų, pristatomų kaip vaistų neveiksmingumas, nesaugumas ir kt., kurios reikalauja išsamesnio teisinio vertinimo. Šioje straipsnio dalyje pateikiamos įžvalgos yra pagrindas tolesnėms diskusijoms dėl tam tikrų nacionalinės teisės pokyčių reikalingumo.

PAM praktikuojančių asmenų kvalifikacija. PAM praktikuojančių asmenų kva­lifikacijos problema sietina su pacientų / vartotojų nesaugumu bei paslaugų nekoky­biškumu. Lietuvoje galima pastebėti tam tikrų alternatyviosios medicinos profesio­nalizacijos apraiškų: Lietuvos profesijų klasifikatoriuje įrašytos ir aprašytos liaudies medicinos praktiko, žolininko, užkalbėtojo profesijos, yra įsteigta nemažai privačių alternatyviosios (natūraliosios) medicinos kabinetų, veikia Homeopatijos draugija, Homotoksikologijos ir antihomotoksinės terapijos asociacija, Lietuvos hirudologų draugija, VšĮ „Ajurvedos akademija", Tibeto medicinos akademija, Žolinčių akademi­ja, keletas ezoterinių mokyklų, Onkologijos institute dirba medicinos biologas fitotera- peutas, susitikimus rengia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto alternatyviosios me­dicinos būrelis, Klaipėdos universitete 2011 m. pavasarį surengtas pirmasis Lietuvos alternatyviosios medicinos forumas, kuriame alternatyviosios medicinos šalininkai tikino sieksiantys, kad Lietuvoje specialistai galėtų mokytis alternatyvių gydymo būdų ir gauti licencijas[72]. 2011 m. liepos 7 d. šio forumo organizatorių iniciatyva įsteigti Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios (papildomos ir alternatyvios) medicinos rū­mai. Tam tikrus PAM metodus praktikuoti norinčių asmenų išsilavinimas, licencija- vimas ir registravimas, praktinės veiklos priežiūra apie kuriuos dabartiniu metu vis aktyviau pradėta diskutuoti ir Lietuvoje, jau senokai kelia ginčų daugelyje Europos ša­lių. Nesutariama dėl asmenų, norinčių praktikuoti tam tikrus PAM metodus privalo­mo išsilavinimo minimumo: turėtų būti universitetinis, apskritai sustiprinant asmens sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją PAM srityje (pvz., įtraukiant PAM dalykus į medicinos mokyklų studijų programas; rengiant sveikos gyvensenos bei alternatyvio­sios medicinos specialistus[73]), ar pakaktų kursų; jei kursų, tai ar jie turėtų būti akre­dituoti PAM asociacijų ar nepriklausomi, t. y. jų priežiūra būtų vykdoma vyriausybės lygiu; ar gydytojams, praktikuojantiems PAM turėtų būti išduodamos dvigubos arba jungtinės licencijos, o gal jiems galima leisti PAM praktikuoti be papildomų suvar­žymų, ar atvirkščiai, gydytojams profesionalams reikėtų uždrausti užsiimti PAM, kad pacientai nebūtų klaidinami ir pan. Diskutuotinas ir PAM praktikuotojų registravimas: ar registracija apskritai reikalinga; jei taip ar ji turėtų būti individuali ar narystė PAM asociacijoje garantuotų automatinę registraciją; ar įtraukimui į registrą pakaktų asmens turimos kvalifikacijos pripažinimo ar reikėtų išlaikyti egzaminą, o galbūt tinkamiau taikyti abu metodus; ar turėtų būti pripažįstami neakredituoti mokymai ir asmens vei­klos patirtis ar laikomas egzaminas; ar turėtų būti taikoma perregistravimo sistema ar pakaktų nuolatinės narystės asociacijoje. Taip pat nėra vieningos nuomonės dėl PAM veiklos standartų aprėpties (jie turėtų būti regioninio ar nacionalinio lygmens); dėl standartų PAM teikimui vienodumo / skirtingumo teikiant PAM paslaugas ambulato­riniu ar stacionariniu lygiu, viešosiose ar privačiose sveikatos priežiūros įstaigose[74].

Informacijos apie PAM metodus teikimas pacientams / vartotojams. Šią pro­blemą aktualizuoja klausimas dėl paciento (t. y. asmens, kuris naudojasi sveikatos prie­žiūros įstaigos teikiamomis paslaugomis) arba vartotojo (bet kurio kito asmens) teisės į informaciją apie alternatyvius sveikatinimo metodus. Tokią paciento teisę galima rasti 1996 metų ir 2005 metų Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlygini­mo įstatymo (toliau - LR PTŽSAĮ) redakcijose, kur nurodoma, kad „informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui <...> galimus alternatyvius gydymo metodus"[75]. Turint omenyje „alternatyviosios medicinos" terminą ir tiesiog žodžio „al­ternatyvus" kaip „pakaitinis" reikšmę[76] ryškėja galimos šios nuostatos dviprasmiškos interpretacijos. Vis dėlto įstatymų leidėjas, matyt, neturėjo ketinimo, kad ši norma būtų suprantama taip, neva pacientai turi teisę būti informuoti, o gydytojai privalo teikti informaciją apie ligų gydymą alternatyviosios medicinos metodais. Dabar galiojan­čioje trečiojoje (2010 m. kovo 1 d.) LR PTŽSAĮ redakcijoje nurodoma, kad pacientas turi teisę gauti informaciją apie „gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus"[77]. Taigi informuoti pacientų apie nelicencijuotas PAM praktikas ar metodus, tradicinės medicinos paslaugas teikiantys sveikatos priežiūros specialistai neprivalo. Dabartinė aptariamos teisės normos formuluotė teoriškai neeliminuoja informacijos teikimo pa­cientui ir apie PAM metodus, jeigu tik jie yra „gydytojui žinomi" ir gali būti taikytini kaip alternatyvos konkrečiu atveju. Vis dėlto atmintina, kad oficialiosios medicinos požiūriu PAM praktikos negali būti vertinamos kaip „gydymo metodai" tokia prasme kaip ši sąvoka suprantama biomedicinoje. Kad gydytojas pacientei vietoje chirurginės kraujagyslių operacijos neprivalėjo kaip alternatyvos pasiūlyti PAM metodams priski­riamos EDTA chelatorių terapijos teismas yra pripažinęs Moore v Baker byloje (JAV)[78]. Tuo tarpu gydytojai, praktikuojantys PAM metodus, įstatymo nuostatos dėl pacientų informavimo apie „kitus metodus" turėtų laikytis skrupulingai: tarkim, gydytojas ho­meopatas į jį kreipusis pacientui, kuriam geriau padėtų tradicinės medicinos metodai, turėtų tokį pacientą informuoti apie tradicinius gydymo metodus ir patarti kreiptis pas bendrosios praktikos gydytoją ar kitą atitinkamos srities tradicinės medicinos specia­listą. Ši pareiga išvestina iš LR PTŽSAĮ 5 straipsnio 3 dalies ir jų kaip tradicinės medi­cinos studijas baigusių specialistų kompetencijos.

Jei asmuo dėl vienokios ar kitokios PAM paslaugos kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigos statuso neturinčią įmonę, ar šiaip pavienį neformalų išsilavinimą įgijusį „spe­cialistą", neva gydančiomis galiomis garsėjantį burtininką, magą, ekstrasensą, žolinin­ką ir panašiai, jam kaip potencialiam ar esamam vartotojui suteikiamos informacijos turinys, jos apimtis priklauso tik nuo tokios paslaugos teikėjo. Žinoma, ji neturėtų būti klaidinanti, nes tai prieštarautų komercinės veiklos sąžiningumo principui. Šiuo metu Lietuvoje itin plačiai reklamuojamos netradicinės medicinos paslaugos ir procedūros, kurios, neva, labai greitai pašalina daugybės negalavimų priežastis, pagerina žmogaus gyvenimo kokybę, išgydo nuo įvairiausių lėtinių ligų. Nevengiama pateikti savo prak­tikuojamų metodų kaip ypač patikimų, nereikalaujančių didesnių paties sergančiojo pastangų, garantuojančių greitą poveikį, visišką pasveikimą ir neturinčių jokio nepa­geidaujamo poveikio. Siūlomos paslaugos neretai įvardijamos kaip „gydymas", „psi­chologinė pagalba", „masažas" nors jas teikia asmenys, neturintys Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pripažįstamo išsilavinimo ir licencijų tokiai veiklai. Tai vertintina kaip klaidinanti reklama[79]. Labai abejotinais laikytini ir tam tikras diagnostikos proce­dūras apibūdinantys teiginiai, kuriais tvirtinama, kad jie neįtikėtinai tikslūs - jais esą „fiksuojami pakitimai ne tik ląsteliniame lygmenyje, bet ir chromosomose bei DNR struktūroje"[80]. Informacija apie teikiamų paslaugų metodiką, jos pagrįstumą, saugumą vartotojams dažnai nedetalizuojama, apie naudojamas technologijas klientai neretai in­formuojami neteisingai, nes jos pristatomos kaip gydymas. Iš tiesų, tokios įstaigos gali teikti paslaugas, kurios galbūt susijusios su geresne sveikata, bet ne su gydymu kaip jis suprantamas medicinos moksle. Vartotojai neinformuojami ir apie tai, kad teikiamos paslaugos nėra tradicinės. Siekiant sudaryti paslaugos veiksmingumo ir patikimumo įspūdį, netradicinių gydymo būdų reklamoje neretai nurodoma, kad jas teikia gydytojai profesionalai, tačiau neužsimenama apie jo netradicinį pobūdį. Galbūt potencialiems paslaugų vartotojams būtų naudinga, jeigu netradicinių gydymo metodų reklamoje būtų privalu pateikti nuorodą, kad tai - alternatyvi (įrodymais nepagrįsta) sveikati­nimo veikla. Arba bent jau būtų griežtai draudžiama reklamuoti, kad šiais metodais įmanoma gydyti vėžį, tuberkuliozę, glaukomą, diabetą, venerines ligas ir epilepsiją, kaip tai numato Jungtinės Karalystės teisės aktai[81]. Kitos galimos vartotojų apsaugos priemonės - didinti jų informuotumą apie teikiamą paslaugą, pavyzdžiui, nurodymas, kad reklamuojantieji sveikatinimo paslaugas, skelbimuose nurodytų savo kvalifikaciją šioje srityje, siūlantieji Lietuvoje nelicencijuotus metodus, reklamoje pateiktų nuorodą, kad naudojami metodai nelicencijuoti ir nepatvirtinti medicinos mokslo. Tuo pačiu greičiausiai LR Sveikatos sistemos įstatyme reikėtų apibrėžti ir teisinę PAM bei PAM paslaugos sąvokos sampratą. Kad vartotojas, siekiantis pasirinkti veiksmingas ir sau­gias paslaugas turi būti tinkamai informuojamas, pabrėžia ir PSO, nes informuotumas yra esminė pasirinkimo sąlyga[82].

Informacijos apie PAM priskirtinus produktus teikimas pacientams / vartoto­jams. Vardijant homeopatinių, antroposofinių, tradicinių augalinių preparatų teisinių apibrėžčių požymius, kaip pirmasis visais atvejais buvo išskirtas jų priskirtinumas vais­tams. Teoriškai, jei preparatas registruotas, toks jo statusas ir atitikimas vienai kuriai iš teisinių „vaisto" sąvokos sampratų[83], neturėtų kelti abejonių, vis dėlto tam tikrų prob­leminių aspektų čia galima įžvelgti, pavyzdžiui, turint omenyje homeopatinių vaistų reklamą ar jų skyrimą, pardavimą specialių medicinos ir farmacijos žinių neturinčiam vartotojui be papildomos (platesnės) informacijos apie homeopatijos principus.

Formaliai, homeopatinių vaistų reklama jei, tarkim, Lietuvoje reklamuojant pa­gal supaprastintą procedūrą registruotus homeopatinius preparatus nurodoma, kad tai „homeopatinis vaistinis preparatas be patvirtintų terapinių indikacijų", ir įspėjama, kad prieš vartojant preparatą būtina pasitarti su gydytoju homeopatu, o jei vartojant pre­paratą simptomai išlieka, reikia kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją[84], [85], žinoma, nėra klaidinanti, nes atitinka Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Frazė, kad tai vaistas „be terapinių indikacijų" teoriškai vartotojus turėtų įspėti, kad ho­meopatiniame preparate yra neapsakomai mažas veikliosios medžiagos kiekis, tačiau praktika rodo, jog žmonės linkę tapatinti homeopatinius vaistus su liaudies medicina ar gydymu žoliniais vaistais. Didelei daliai pirkėjų homeopatinių vaistų pavadinimas tiesiog asocijuojasi su teigiamu vaistų, neturinčių šalutinio poveikio įvaizdžiu, juolab, kad ir tokių preparatų reklamoje akcentuojama, kad tai „natūrali", „saugi" priemonė, o ir įsigyti jų galima tik vaistinėje. Galima tik spėlioti, kiek yra žinančiųjų, kad homeo­patijos efektyvumą grindžiantys mokslo tyrimai vertinami kritiškai, kad homeopatinis „vaistas" yra tiek atskiestas, jog mažai tikėtina, jog jame dar likę originalios substan­cijos, kad registruojant supaprastinta tvarka nėra reikalaujama jo veiksmingumo įro­dymų ar, kad iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais augaliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui. Dėl to galima suabejoti, ar vartotojai, neturintys specialių farmacijos ir medicininių žinių, nėra suklaidinami paties reklamoje, ir, žinoma, pakuotėje naudojamo termino „vaistinis preparatas". Tam tikrais atvejais tokie „nekalti" vaistai kaip homeopatiniai gali sukelti grėsmę gyvybei ar net mirtį, jei ūmių susirgimų atveju bus vartojami vietoje įrodytą poveikį turinčių vaistų. Trukdžiai preparatams, atitinkantiems teisiškai nusta­tytus registracijos procedūrų kriterijus, patekti į rinką prieštarautų ES teisei ir būtų pripažinti neteisėtais. Todėl siekiant objektyvaus vartotojų informuotumo, čia ypatin­gai svarbus vaidmuo tenka gydytojui, privalančiam objektyviai ir suprantamai suteikti pacientui farmacinę informaciją (šiuo atveju apie homeopatinių vaistų pobūdį, veiki­mo principus) ir vaistininkui, kuriam išsamios informacijos apie vaistus teikimas yra farmacinės paslaugos dalis[86]. Žinoma, svarbus yra ir paties vartotojo išprusimas, ypač tėvų, priimančių sprendimus dėl savo kūdikių ir vaikų, „gydymo" homeopatiniais ir kitais PAM priskirtinais produktais[87].

PAM produktai - tai ne tik pagal tam tikrus gamybos principus (pvz., homeopa­tijos, antroposofijos) pagaminti vaistiniai preparatai, bet ir kosmetika, prietaisai bei maistas, naudojami PAM praktikoje. Būtina pacientus tinkamai informuoti ir apie šių kategorijų PAM produktus. Dažnai vartotojai klysta dėl maisto papildų savybių ir pa­skirties. Vaistų ir maisto papildų formų ir pakuočių panašumai, prekyba maisto pa­pildais vaistinėse, gydytojų ir vaistininkų rekomendacijos - tai veiksniai lemiantys šių produktų sutapatinimą vidutinio vartotojo sąmonėje ir atitinkamą ekonominį elgesį. Maisto papildų ženklinimo pažeidimai ir neetiška jų reklama - pripažįstami vienais įtakingiausių klaidintojų. Klaidinančios informacijos apie maisto papildus prevenci­ja - draudimas nurodyti ar užsiminti apie maisto papildų gydomąsias ar nuo ligų sau­gančias savybes. Tačiau jo neretai nepaisoma, ypač internetinėje erdvėje, kur paplitusi ir praktiškai nėra kontroliuojama ar baudžiama rekomendacinė rinkodara[88]. Dar viena problema, pasižyminti probleminiu teisiniu aspektu, kad maisto papildai mūsų šalies gyventojų yra beatodairiškai naudojami savigydai, o šiuo metu galiojantys ES ir nacio­naliniai teisės aktai nenustato maksimalių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekių maisto papilduose[89], todėl rinkoje yra maisto papildų, turinčių labai didelius vitaminų kiekius, kurie gali neigiamai paveikti sveikatą[90], jau nekalbant apie situaciją kai žmo­gus vienu metu vartodamas keletą maisto papildų, kuriuose kokia nors viena medžiaga kartojasi, gali jos perdozuoti. Kitų medžiagų (augalinių ekstraktų, amino rūgščių ir kt.), galimų naudoti maisto papildų gamybai, baigtiniai sąrašai ES teisėje irgi nenustatyti. Todėl susirūpinimą kelia tie maisto papildai, apie kuriuose naudojamų augalų saugą ir poveikį žmogaus organizmui nėra pakankamai informacijos[91]. Kadangi augalinės me­džiagos gali būti naudojamos ne tik vaistams, bet ir maisto produktams gaminti, atski­rais atvejais nuspręsti, ar augalinis produktas atitinka vaisto ar maisto papildo apibrėžtį, yra nacionalinių valdžios institucijų kompetencija ir atsakomybė.

Atsakomybė už žalą paciento / vartotojo sveikatai. Jau minėta, kad paciento teisinis statusas sietinas su naudojimosi sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis pa­slaugomis faktu. Esminis sveikatos priežiūros įstaigos požymis - teisė teikti sveikatos priežiūros paslaugas yra įgyjama gavus licenciją ir esant Valstybiniame sveikatos prie­žiūros įstaigų registre[92]. Jei pacientas, pasinaudojęs valstybinėje ar privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje teikiamomis gydytojo homeopato, manualisto refleksoterapeuto, kineziterapeuto ar kito sveikatos priežiūros specialisto, pritaikiusio netradicinį gydy­mo metodą paslaugomis, manytų, kad jo sveikatai padaryta žala, ginčas būtų spren­džiamas bendra Civilinio kodekso ir kitų LR įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, kyla klausimas, kaip žalos sveikatai atsiradimo atveju teismas vertintų, tarkim, gydytojo homeopato veiksmų standartą[93]: kaip „protingo gydytojo", atstovaujančio oficialiąją įrodymais grįstą mediciną ar „protingo homeopato", atsižvelgiant į homeopatijos veiks­mingumo įrodymų prieštaringumą, „personalizuotą" gydymo pobūdį, kitus homeopa­tijos principus ir charakteristikas. Nesant teismų praktikos, neaišku ir tai, kaip tokiu atveju būtų vertinami maksimalų gydytojo rūpestingumą nusakantys kriterijai: „gera medicininė praktika", „įprastinė profesinė veikla" arba „gera patirtis". Manytina, kad ne tik gydytojui, bet ir asmeniui, pasirinkusiam netradicinius gydymo metodus, tektų didelė atsakomybės dėl galimos rizikos ir žalos jo sveikatai dalis. LR PTŽSAĮ numatyta paciento teisė atsisakyti gydymo. Pačiam rinktis asmens manymu geriausiai jo svei­katos interesus atitinkantį gydymą, sveikatinimo metodus ar priemones (tame tarpe ir netradicines) yra kildintinas iš asmens autonomijos principo. Pasirinkimas dažnai nulemtas informuotumo, todėl ir čia ypatingai pabrėžtina išsamaus ir teisingo pacien­to ar jo atstovų informavimo apie netradicinį gydymą ir jo rizikas svarba. Teisiškai komplikuotas būtų ir, pavyzdžiui, tėvų, atsisakiusių vaiko gydymo tradiciniais gydymo metodais ar delsiančių taikyti rekomenduojamą gydymą ir vietoj to pasirinkusių netra­dicinius metodus veiksmų vertinimas[94]. Beje, Lietuvoje prieš keletą metų buvo atvejis kai gydytojai kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl pažeistų vėžiu sergančio vaiko teisių į gydymą[95].

Nelicencijuotos PAM paslaugos, nors jų objektas ir žmogaus sveikata, nėra nacio­nalinės sveikatos apsaugos sistemos dalis, nes jos teoriškai nepripažįstamos nei kaip medicina, nei kaip gydymas, nei kaip sveikatos priežiūra. Administracinių teisės pa­žeidimų kodekso 43(3) straipsnis už neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos - užtraukia baudą nuo dviejų tūkstan­čių iki keturių tūkstančių litų[96]. Žinoma, PAM srityje darbuojasi ir profesionalūs svei­katos priežiūros specialistai, ir savarankiškai žinių įgiję asmenys, kurie kaip papildo­mą, beje, kartais tikrai veiksmingą priemonę pasitelkia kai kuriuos alternatyviuosius metodus. Jie vadovaujasi taisykle „Nepakenk", tačiau didelė dalis šių paslaugų teikėjų vis dėlto gali rimtai pakenkti jais pasitikinčių žmonių sveikatai: tiesiogiai (pvz., trau­muojant fiziškai ir (ar) psichiškai, rekomenduojant vartoti kenksmingų „gydomųjų" preparatų, laikytis griežto dietinio režimo, nustatant klaidingą diagnozę ir pan.[97]) arba netiesiogiai, pavyzdžiui įtikindami pas juos besikreipusį žmogų susilaikyti nuo su­sirgimo įprastesnio gydymo. Šiuo atveju ginčas dėl žalos, padarytos asmens sveikatai pasinaudojus netradicinės medicinos procedūromis ar vadinamaisiais „vaistais", jei tai nebūtų ir baudžiamosios teisės objektas, būtų sprendžiamas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Tačiau tokių ieškinių įrodinėjimas, dažniausiai tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo nesant jokių sutartinių įsipareigojimų, tikėtina, būtų labai sudėtin­gas. „Gydymasis" pas ekstrasensus, bioenergetikus, specialaus išsilavinimo neturinčius, aukštesnių galių jiems suteikimu įtikėjusius ir tuo kitu tikinančius „gydovus", taip pat kaip ir pavyzdžiui praskiesto žibalo, šlapimo, rupūžių, musmirių antpilų, įvairių žolelių ištraukų vartojimas, badavimas ir kitos netradicinės ir kartais drastiškos organizmo „valymo" ir „stiprinimo" priemonės daugeliu atveju yra žmogaus pasirinkimo, jo tikė­jimo ir įsitikinimų klausimas.

Teisiniu požiūriu galima diskutuoti ir preparatų, pagamintų iš neaiškios kilmės ir poveikio augalinių medžiagų, sudėtyje turinčių sunkiųjų metalų, parazitų, mikrobų ar pasižyminčių didelėmis toksinį poveikį sukeliančiomis vaistinių medžiagų koncentra­cijomis importo, platinimo, reklamos ir kitas problemas.

Išvados

  1. Papildomosios ir alternatyviosios medicinos (PAM) sampratos definicija ir klasi­fikacija tebėra diskusijų objektas. Apibendrinant populiariausias sampratas teigtina, kad PAM apibrėžtina kaip įvairios su sveikatinimu susijusios praktikos ir produktai, kurie šiuo metu Vakarų šalyse nepripažįstami tradicinės (klasikinės, dominuojančios) medici­nos dalimi ir nėra plačiai taikomi ją atstovaujančių sveikatos priežiūros specialistų.
  2. Lietuvoje medicinos praktikos teisinio reguliavimo sistema yra tolerantiška, nes į nacionalinę sveikatos sistemą integruotos kai kurios teoriškai už tradicinės medicinos ribų esančios, todėl PAM priskiriamos paslaugos (refleksoterapija, manualinė terapija, homeopatija, kineziterapija, masažas). Jų priskyrimas licencijuotoms ambulatorinėms paslaugoms byloja apie atsargų įstatymų leidėjo požiūrį į šių metodų praktikavimą, o mokamoms - apie skeptišką jų kaip sveikatos priežiūros paslaugų poreikio, efektyvu­mo bei naudos pacientų sveikatai vertinimą. Nors tiesioginio teisinio reglamentavimo nėra, galima teigti, kad Lietuvoje institucionalizuotos ir fitoterapija bei antroposofinė medicina. Homeopatijoje, antroposofinėje medicinoje, fitoterapijoje naudojami pro­duktai (homeopatiniai, antroposofoniai vaistiniai preparatai, tradiciniai augaliniai pre­paratai, maisto papildai, vaistažolės) yra nacionalinės teisės reguliavimo objektas.
  3. Specialus teisinis reguliavimas aprėpia tik nedidelę dalį aktualių su papildomo­sios ir alternatyviosios medicinos paslaugų taikymu ir produktų vartojimu susijusių aspektų. Praktiškai apsiriboja paminėtų paslaugų licencijavimu, preparatų registravi­mu, ne iš Europos ekonominės erdvės šalių įvežamų papildų notifikavimu, kai kuriais

preparatai, Hoxsey metodas, Contreraso metodas, dimefilsulfoksidas, Kelly metabolinė terapija, gyvųjų ląstelių terapija, Gersono dieta, graikiškasis vėžio gydymas (Alivizatos terapija), gydymas didelėmis į veną injekuojamų vitaminų dozėmis, hidrazino sulfatas, amalo ekstraktas (iskadoras), laetrilas (amigda- linas), hiperoksidacija, įvairios vegetarines dietos [Raudonytė A., Lekauskaitė L., Toliušienė J. Alter­natyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 345].

šių produktų ženklinimo ir reklamos aspektais. Likęs, beje labai platus, papildomosios ir alternatyviosios medicinos sektorius yra nereguliuojamas. Todėl galima įžvelgti gana daug glaudžiai tarpusavyje susijusių praktinių problemų, tokių kaip nepakankama PAM metodus taikančių asmenų kvalifikacija (specialistų rengimas, kvalifikacijos ver­tinimas, kėlimas); nepakankamas, klaidinantis paciento / vartotojo informavimas apie PAM paslaugas, metodus, produktus; atsakomybės už žalą paciento / vartotojo sveikatai taikymo ir vertimo komplikuotumas; galimas PAM produktų, pristatomų kaip vaistų neveiksmingumas, nesaugumas ir kt. Siekiant užtikrinti didesnę PAM paslaugų varto­tojų apsaugą, tam tikrų nacionalinės teisės pokyčių pirmiausia reikia PAM paslaugų ir produktų reklamos teisinio reglamentavimo srityje, kitas padėtų spręsti papildomosios ir alternatyviosios medicinos, papildomosios ir alternatyviosios medicinos paslaugos / metodo / produkto sąvokų apibrėžtys.

Literatūros sąrašas

  1. Alternative medicine: Think yourself better. Alternative medical treatments rarely work. But the placebo effect they induce sometimes does. The Economist. May 19 th 2011. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-05-28]. Prieiga per internetą: http://www.economist.com/ node/18710090.
  2. Case C-84/06, Antroposana and others v The Netherlands of 20 September 2007, not yet reported.
  3. Case Moore v Baker, 989 F2d 1129, 1132 (11th Cir 1993).
  4. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas). Vilnius, 1972.
  5. Cohen M. H., Kemper K. J. Complementary Therapies in Pediatrics: A Legal Perspective. Pediatrics. 2005, 115: 774-780. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-07-10]. Prieiga per internetą: http://pediatrics.aappublications. org/content/115/3/774.full.pdf+html.
  6. Di Sarsina P. R. The Social Demand for a Medicine Focused on the Person: The Contribution of CAM to Healthcare and Healthgenesis. eCAM. 2007, 4: 45-51.
  7. Directive 2001/83/EC of the European Parliament and of the Council of 6 November 2001 on the Community code relating to medicinal products for human use. [2001] OJ L 311.
  8. Directive 2004/24/EC of the European Parliament and of the Council of 31 March 2004 amending, as regards traditional herbal medicinal products, Directive 2001/83/EC on the Community code relating to medicinal products,for human use. [2004] OJ L 136.
  9. Dixon A. Regulating complementary medicine practitioners. An international review. 2008.
  10. Dumčius S. Bronchinės astmos gydymas papildančios ir alternatyvios medicinos meto­dais: ar yra naujų įrodymų? Gydymo menas. 2005, Nr. 3.
  11. Ernst E., Cohen M. H., Stone J. Ethical problems arising in evidence based complementary and alternative medicine. JMed Ethics. 2004, 30: 156-159. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-07­12]. Prieiga per internetą: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1733834/pdf/ v030p00156.pdf.
  12. Ernst E., Fugh-Berman A. Complementary and alternative medicine: what is it all about? Occupational and Environmental Medicine. 2002, 59: 140-144.
  13. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo. [2002] OL L 183.
  14. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) NR. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. [2006] OL L 404.
  15. Fisher P., Ward A. Complementary medicine in Europe. BMJ. 1994, 309: 107-111.
  16. Generalinio advokato Yves Bot išvada, pateikta 2007 m. gegužės 24 d. byloje C- 84/06. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-06-24]. Prieiga per internetą: http://eurlex.europa.eu/ LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX: 62006C0084:LT:PDF.
  17. Guidance for Industry on Complementary and Alternative Medicine Products and Their Regulation by the Food and Drug Administration. US Food and Drug Administration December. 2006. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-06-21]. Prieiga per internetą: http://www.fda. gov/OHRMS/DOCKETS/98fr/06d-0480-gld0001.pdf.
  18. Guidelines on developing consumer information on proper use of traditional, complemen- tary and alternative medicine. WHO, Geneva, Switzerland, 2004. Prieiga per internetą: http://apps.who.int/medicinedocs/pdf/s5525e/s5525e.pdf.
  19. Gustaitytė V. Medikų SOS dėl trimečio berniuko gyvybės. Kauno diena. 2004-12-10. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-07-11]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/ kita/mediku-sos-del-trimecio-berniuko-gyvybes-24196.
  20. Harmon P., Ward B. Ch. Complementary and alternative medicine: awarness and atti- tudes. AHCMJ. 2007, 3 (1): 1-17. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-06-22]. Prieiga per internetą: http://www.alliedacademies.org/ Publications/Papers/AHCMJ .pdf.
  21. Ketvirtadalis lietuvių vartoja homeopatinius preparatus [interaktyvus]. Naujienų portalas Delfi.lt. 2008-09-15. [Žiūrėta 2011-07-04]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/ daily/Health/article.php?id =18544743.
  22. Legal Status of Traditional Medicine and Complementary/Alternative Medicine: A Worldwide Review, World Health Organisation, Geneva 2001, p. 3. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-06-19]. Prieiga per internetą: http://whqlibdoc.who.int/hq/2001/WHO_EDM_ TRM_2001.2.pdf.
  23. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Valstybės žinios. 1985, Nr. 1-1.
  24. Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas. Valstybės žinios. 2006, Nr. 78-3056.
  25. Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 32-893.
  26. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 68-2365.
  27. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Valstybės žinios. 1996, Nr. 102-2317.
  28. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 115-4284.
  29. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios. 2009, Nr. 145-6425.
  30. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 64-1937.
  31. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Valstybės žinios. 1996, Nr. 66­1572; 1998, Nr. 109-2995.
  32. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 61 „Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo". Valstybės žinios. 1999, Nr. 15-404.
  33. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 62 „Dėl sąrašo dėl asmens sveikatos priežiūros siauros specializacijos medicinos praktikos rūšių". Valstybės žinios. 1999, Nr. 15-405.
  34. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 357 „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų in­deksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos". Valstybės žinios. 1999, Nr. 67-2175.
  35. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 112 „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo)". Valstybės žinios. 2002, Nr. 28­1013.
  36. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-469 „Dėl medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 105-3906.
  37. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. V-680 „Dėl medicinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medi­cinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 149-5426.
  38. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-
    1. „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 124:2004 „Kineziterapeutas. teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 184-6819; 2005, Nr. 58 (atitaisymas).
  39. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-
  1. „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 123:2004 „Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 184-6820.
    1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. V-273 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų pa­tvirtinimo" pakeitimo. Valstybės žinios. 2006, Nr. 44-1619.
    2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. V-793 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V- 374 „Dėl Vardinių vaistinių preparatų įsigijimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo". Valstybės žinios. 2006, Nr. 105-4027.
    3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. V-27 „Dėl Masažuotojo profesijos kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2007, Nr. 11-452.
    4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-596 „Dėl Vaistinių preparatų rinkodaros teisės suteikimo taisyklių, Supaprastintos homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, Supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, Vaistinių preparatų rinkodaros teisės suteikimo taikant savitarpio pripažinimo ir decentralizuotą procedūras aprašo, Vaistinių preparatų analitinių, farmakotoksikologinių ir klinikinių tyrimų standartų ir protokolų, Vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašo, Pagalbinių medžiagų, kurios turi būti nurodomos ant vaistinio preparato pakuotės ir pakuotės la­pelyje, sąrašo, Vaistinio preparato rinkodaros teisės perleidimo kitam asmeniui tvarkos aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2007, Nr. 78-3176.
    5. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintas „Vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašas". Valstybės žinios. 2010, Nr. 13-661.
    6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56 „Specialios homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašas". Valstybės žinios. 2010, Nr. 13-661.
    7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. V-161 „Dėl Pranešimo (notifikavimo) apie į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto pap­ildus tvarkos aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2010, Nr. 24-1149.
    8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-432 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 17:2010 „Maisto papildai" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2010, Nr. 58-2844.
    9. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 2S-14 „Dėl preparato H.C.A. reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikala­vimams". [Interaktyvus, žiūrėta 2011-02-03]. Prieiga per internetą: http://www.konkuren. lt/index.php?show=nut_view&nut_id=564.
    10. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2006 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 2S-4 „Dėl maisto papildo „Ostron" reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reika­lavimams". Informaciniai pranešimai. 2006, Nr. 13-156. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-02-03]. Prieiga per internetą: http://www.konkuren.lt/index.php?show=nut_view&nut_id=554.
    11. Maddalena S. The Legal Status of Complementary and Alternative Medicine in Europe. 1999.
    12. Petraitytė D., Stankūnas M. Medicinos pliuralizmas ir integruotos medicinos galimybės Lietuvoje. Medicinos teorija ir praktika. 2007, 13(4): 461-466.
    13. Pranaitienė S. Sieks įteisinti alternatyviąją mediciną. LTV „Šiandien", www.lrt.lt. 2011-03-29 [interaktyvus, žiūrėta 2011-04-28]. Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujie- na/531585/sieks-iteisinti-alternatyviaj a-medicina/1.
    14. Raudonytė A., Lekauskaitė L., Toliušienė J. Alternatyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 344-349.
    15. Sackett D. L. et al. Evidence-Based Medicine: How to practice and teach EBM. London: Churchill-Livingstone, 2000.
    16. Salomonsen L. J., Skovgaard L., La Cour S., Nyborg L., Launs0 L., F0nneb0 V. Use of complementary and alternative medicine at Norwegian and Danish hospitals. BMC Complementary and Alternative Medicine. 2011, 11(1): 4.
    17. Smith K. R. Factors influencing the inclusion of complementary and alternative medi­cine (CAM) in undergraduate medical education. BMJ Open. 2011: doi:10.1136/bmjopen- 2011-000074 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-28]. Prieiga per internetą: http://bmjopen. bmj.com/content/early/2011/06/08/bmjopen-2011-000074.full.pdf.
    18. Stepan J. Traditional and alternative System of Medicines: A Comparative Review of Legislation. International Digest of health Legislation. 1985, 36(2).
    19. Špokienė I. Informacijos apie vaistinius preparatus sklaida pacientams: teisinių apibrėžimų turinys, ribojimų teisėtumas ir atsakomybės už pažeidimus klausimas. Socialinių mokslų studijos. 2011, 3(1): 271-292.
    20. Špokienė I. Homeopatijos teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Jurisprudencija. 2011, 18(4).
    21. The regulatory status of complementary and alternative medicine for medical doctors in Europe. CAMDOC Alliance, 2010 [interaktyvus, žiūrėta 2011-04-30]. Prieiga per internetą: http://www.epha.org/IMG/pdf/CAMDOCRegulatory Status.pdf.
    22. Tarptautinių žodžių žodynas (ats. red. V. Kvietkauskas). Vilnius, 1985.
    23. Toleikytė N. Gydytojo veiksmų standartas lyginamuoju aspektu. Sveikatos mokslai. 2010, 6: 3754-3760.
    24. Trimakas R. Smulkūs apsėdimai. Esė apie kai kurias šiuolaikinės stabmeldystės formas. Naujasis židinys-Aidai. 2006, 3: 91-97.
    25. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Farmakopėja [interaktyvus] [žiūrėta 2011-06-25]. Prieiga per internetą: http://www.vvkt.lt/index.php?2669274596.
    26. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos minis­terijos viršininko 2005 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. 1A-313 „Dėl Homeopatinio vaistinio preparato, registruojamo taikant supaprastintą procedūrą, išorinės pakuotės ženklinimo / informacinio lapelio šablono patvirtinimo". Valstybės žinios. 2005, Nr. 77-2808.
    27. Walker L. A., Budd S. UK: the current state of regulation of complementary and alternative medicine. Complementary Therapies in Medicine. 2002, 10: 8-13.
    28. Zollman C., Vicker A. ABC of complementary medicine - users and practitioners of com­plementary medicine. BMJ. 1999, 319: 836-838 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-22]. Prieiga per internetą: http://www.bmj.com/content/319/7211/693.extract.

The Problematic Aspects of Legal Regulation of Complementary and Alternative Medicine in Lithuania

Indrė Špokenė

Mykolas Romeris university

Summary

This article analyses the situation of legal regulation of complementary and alternative medi­cine (CAM) in Lithuania. It is concluded that our system of the legal regulation of the medical practice is tolerant, because such CAM practices as acupuncture, reflexology, manual therapy ho- meopathy physiotherapy, the massage therapy are part of this system. Their inclusion into the list of licensed ambulatory health care services emphasizes the careful view of the government to the methods put in practice. Fees for consultations with naturopathy, homeopathy, acupuncture, man­ual therapy practitioners are not reimbursed by the national healthcare insurance system. It shows the incredulous rating of their effect to the patients health. The author observes that in Lithuania the phytotherapy and the anthroposophy medicines is acknowledged too, because anthroposophic medicinal products, traditional herbal remedies, food supplements are the object of the national legal regulation. The law of the EU conferred a big trigger on it.

The special legal regulation comprehends only a very small part of aspects, which are associated with the CAM services and products. Only licensing of already above mentioned health care services, registration of homeopathic and antroposophic medicines, the notification of the food supplements imported from third (none-EU) countries, also some aspects of the labeling and advertising of those products are used. The remaining big sector of the CAM has no legal requirements. Therefore many practical problems exists, for example, unqualified (or poorly qualified) practitioners; inadequate, misleading information about the CAM services, methods and products to patient /consumer; liabil- ity for damage to patient / consumer health; ineffectiveness and the unsafeness of CAM products pre- sented as medicines and etc. These problems require the scientific legal evaluation and some changes of national law.

Keywords: complementary and alternative medicine; legal regulation of complementary and alternative medicine; products of complementary and a

 

[1] Legal Status of Traditional Medicine and Complementary/Alternative Medicine: A Worldwide Review, World Health Organisation, Geneva 2001, p. 3 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-19]. Prieiga per internetą: http://whqlibdoc.who.int/hq/2001/WHO_EDM_ TRM_2001.2.pdf>; Fisher, P.; Ward, A. Complemen­tary medicine in Europe. BMJ. 1994, 309: l07-111.

The regulatory status of complementary and alternative medicine for medical doctors in Europe. CAM-

DOC Alliance, 2010, p. 4 [interaktyvus, žiūrėta 2011-04-30]. Prieiga per internetą: http://www.epha. org/IMG/pdf/CAMDOCRegulatory Status.pdf.

Alternative medicine: Think yourself better. Alternative medical treatments rarely work. But the placebo effect they induce sometimes does. The Economist. May 19 th 2011 [interaktyvus, žiūrėta 2011-05-28]. Prieiga per internetą: http://www.economist.com/node/18710090.

Alopatija [allos + gr. pathos - liga] - įprastinis gydymas (veikiant organizmą kitaip negu liga) (Tarptautinių žodžių žodynas (ats. red. V. Kvietkauskas). Vilnius, 1985, p. 162; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas). Vilnius, 1972, p. 24.

Di Sarsina P. R. The Social Demand for a Medicine Focused on the Person: The Contribution of CAM to Healthcare and Healthgenesis. eCAM. 2007, 4: 45-51.

„Medicina" apibrėžiama kaip „mokslinių žinių ir priemonių, skirtų žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistema (Tarptautinių žodžių žodynas (ats. red. V. Kvietkauskas). Vilnius, 1985, p. 309.). Dar kitaip - „ligų gydymo ir sveikatos saugojimo mokslas" (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas). Vilnius, 1972, p. 390.). Peržiūrėtas ir patobulintas „įrodymais pagrįstos medicinos" apibrėžimas sako, kad tai sisteminis meto­das, užtikrinantis geriausio galimo moksliniais tyrimais pagrįsto įrodymo, klinikinės patirties ir indi­vidualaus paciento savybių integracijos pritaikymas klinikinėje praktikoje [Sackett, D. L., et al. Evidence- Based Medicine: How to practice and teach EBM. London: Churchill-Livingstone, 2000.].

[8]              Ernst E., Cohen M. H., Stone J. Ethical problems arising in evidence based complementary and alterna- tive medicine. J Med Ethics. 2004, 30: 156-159 [interaktyvus, žiūrėta 2011-07-12]. Prieiga per internetą: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1733834/pdf/v030p00156.pdf .

[9]  Dumčius S. Bronchinės astmos gydymas papildančios ir alternatyvios medicinos metodais: ar yra naujų įrodymų? Gydymo menas. 2005, Nr. 3.

[10]             Angl.: „CAM is diagnosis, treatment and / or prevention which complements mainstream medicine by contributing to a common whole, by satisfying a demand not met by orthodoxy or by diversifying the conceptual frameworks of medicine."

[11]             Literatūroje sutinkami tradicinės medicinos sinonimai: oficialioji, šiuolaikinė, profesionalioji, modernio­ji, Vakarų, ortodoksinė, alopatinė, įprastinė, įrodymais grįsta, naujoji medicina. Netradicinės medicinos praktikos dar nusakomos kaip natūralioji, neįprastoji, nereguliarioji, nestandartinė, holistinė, švelnioji, senoji, medicina. Kai kurie alternatyviosios medicinos šalininkai terminus „tradicinė" ir „netradicinė" medicina linkę sukeisti vietomis, argumentuodami tuo, kad vadintis „tradicine medicina" esą nepritinka ilgamečių tradicijų neturinčiai ir nenusistovėjusiai šiuolaikinei medicinai. Dėl skirtingo „tradiciškumo" sampratos interpretavimo, šios sąvokos vartojime egzistuoja šiokia tokia painiava. Patys alternatyvio­sios medicinos atstovai vartoja „tradicinės medicinos" sąvoką turėdami omenyje Rytų (Kinijos, Indijos, Tibeto) arba liaudies mediciną.

12Yra teigiančiųjų, kad pirmieji - tai papildomos priemonės, naudingos bet kuriuo ligos etapu ir taiko­mos kartu su tradicinės medicinos priemonėmis, o alternatyvieji - tokie, kuriuos sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys pacientai kartais pasirenka vietoje įprastinio gydymo (Raudonytė, A.; Lekauskaitė, L.; Toliušienė, J. Alternatyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 344-345).

[13]              Ernst E., Fugh-Berman A. Complementary and alternative medicine: what is it all about? Occupational and Environmental Medicine. 2002, 59: 140-144.

[14]             Angl.: „CAM is group of diverse medical and health care systems, practices, and products that are not presently considered to be part of conventional medicin" [Harmon P., Ward B. Ch. Complemen­tary and alternative medicine: awarness and attitudes. AHCMJ. 2007, 3 (1): 1-17 [interaktyvus, žiūrėta 2011 06-22]. Prieiga per internetą: http://www.alliedacademies.org/Publications/Papers/AHCMJ Vol.pdf.

[15]             Guidance for Industry on Complementary and Alternative Medicine Products and Their Regulation by the Food and Drug Administration. US Food and Drug Administration December. 2006 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-21]. Prieiga per internetą: http://www.fda.gov/0HRMS/D0CKETS/98fr/06d-0480- gld0001.pdf; Suzuki, N. Complementary and alternative medicine: a Japanese perspective. CAM. 2004, 1(2): 113-118. In Raudonytė, A.; Lekauskaitė, L.; Toliušienė, J. Alternatyvioji medicina: rūšys, papliti­mas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 345.

[16]             Pavyzdžiui išskiriamos: natūralios sveikatos priemonės (Ajurveda, Tibeto medicina, tradicinė kinų medicina, aromaterapija, žoliniai preparatai, homeopatija, senoji Šiaurės Amerikos indėnų medicina; vaistažolių medicina (vaistinės žolės, mikstūros, ištraukos, antpilai); dieta; vitaminai; mineralai; iš žemės ir jūros (preparatai, kurių pagrindinės sudedamosios dalys yra gyvų organizmų dariniai: argininas, nakvišos aliejus, polinesočiosios omega-3 rūgštys ir ryklio kremzlės); vidinių kūno galių stimuliavimas (akupunktūra, Reiki, gydymas rankomis); gydymas judesiu, pavyzdžiui, joga; fiziniai alternatyvūs gy­dymo būdai: chiropraktika, masažas, refleksologija; psichologiniai gydymo būdai: hipnozė, meditacija, vizualizacija, psichoterapija; raiškiojo meno terapija: muzika, tapyba, šokis, poezija; iš kūno į kūną: gaubtinės žarnos plovimas klizmomis, gydymas šlapimu; gydymas deguonimi; vaistai - t. y. prepara­tai, kurių gydomoji nauda nėra įrodyta, pavyzdžiui, 714-X, enzimų terapija; imunitetą stimuliuojantys preparatai [Yap K. P. L., McCready D. R., Fyles A. et al. Use of alternative therapy in postmenopausal breast cancer patients treated with Tamoxifen after surgery. The Breast Journal. 2004, 10(6): 481-486. In Raudonytė A., Lekauskaitė L., Toliušienė J. Alternatyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 345-346].

[17]             Angl.: „Alternative medicine is health related treatment performed outside of the health service and is not practised by authorized health personnel. Treatment performed inside the health service or by health personnel is included by the concept alternative medicine when methods that normally are practised outside of the health service are used" [Salomonsen L. J., Skovgaard L., La Cour S., Nyborg L., Launs0 L., F0nneb0 V. Use of complementary and alternative medicine at Norwegian and Danish hospitals. BMC Complementary and Alternative Medicine. 2011, 11(1): 4]. Tokios pozicijos laikomasi ir doktrinoje.

[18]             Zollman C., Vicker A. ABC of complementary medicine - users and practitioners of complementary medicine. BMJ. 1999, 319: 836-838 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-22]. Prieiga per internetą: http:// www.bmj.com/content/319/7211/693.extract.

[19]              Petraitytė D., Stankūnas M. Medicinos pliuralizmas ir integruotos medicinos galimybės Lietuvoje. Med­icinos teorija ir praktika. 2007, 13(4): 463.

[20] Raudonytė A., Lekauskaitė L., Toliušienė J. Alternatyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo priežastys. Sveikatos mokslai. 2006, 4: 348.

[21]              Trimakas R. Smulkūs apsėdimai. Esė apie kai kurias šiuolaikinės stabmeldystės formas. Naujasis židinys- Aidai. 2006, 3: 97.

[22]  Maddalena, S. The Legal Status of Complementary and Alternative Medicine in Europe. 1999, p. 292.

[23]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 62 „Dėl Sąrašo dėl asmens sveikatos priežiūros siauros specializacijos medicinos praktikos rūšių". Valstybės žinios. 1999, Nr. 15-405. Negalioja 2005-03-23.

[24] Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas. Valstybės žinios. 1996, Nr. 102-2313 (aktuali redak­cija).

[25]            Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. V-680 „Dėl medi­cinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medicinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 149-5426. 11 punktas. Įvadinio kurso baigimo pažymėjimui yra prilyginama iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos (2004-10-10) Sveikatos apsaugos ministerijos išduota specializuotos medicinos praktikos licencija arba sertifikatas verstis atitinkama medicinos praktika.

[26]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. V-273 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo" pakeitimo. Valstybės žinios. 2006, Nr. 44-1619.

[27]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-934 Dėl Lietu­vos medicinos normos MN 124:2004 „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 184-6819; 2005, Nr. 58 (atitaisymas).

[28]             Masažuotojo sąvoka pateikta lentelėje (aut. past.). [Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. V-27 „Dėl Masažuotojo profesijos kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2007, Nr. 11-452.].

[29]                               Supra note 25.

[30]             Masažuotojas yra fizinės medicinos ir reabilitacijos, kuriai reikalingas aukštasis ar aukštesnysis medi­cinos išsilavinimas specialistas [Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 61 „Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo". Valstybės žinios. 1999, Nr. 15-404.].

[31]             Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 68-2365. 4 str. 3 d. Jų sąrašą galima rasti Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-469 „Dėl Medicinos prak­tikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo" priede. [Valstybės žinios. 2004, Nr. 105-3906].

[32] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 61 „Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo". Valstybės žinios. 1999, Nr. 15-404.

[33]               Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 68-2365. 2 str. 9 d.

[34]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-935 „Dėl Lietuvos medicinos normos mn 123:2004 „Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 184-6820.

[35]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-934 Dėl Lietu­vos medicinos normos MN 124:2004 „Kineziterapeutas. teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 184-6819; 2005, Nr. 58 (atitaisymas).

[36] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. V-27 „Dėl Masažuotojo profesijos kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2007, Nr. 11-452.

[37]             „Masažas - tai speciali, moksliškai pagrįsta, dozuota, mechaninio ir refleksinio poveikio žmogaus or­ganizmui priemonių visuma. Masažas atliekamas fizinio kontakto būdu rankomis, specialiais įrankiais arba aparatais, siekiant grąžinti sveikatą, ją palaikyti bei stiprinti organizmą" [Ibid., 3 punktas].

[38]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos". Valstybės žinios. 1999, Nr. 67-2175.

[39]              Stepan, J. Traditional and alternative System of Medicines: A Comparative Review of Legislation. Inter­national Digest of health Legislation. 1985, 36(2).

[40]                               Supra note 2.

[41]             Vokietija yra homeopatijos „gimtinė". Homeopatijos pradininku laikomas vokiečių kilmės gydytojas Samuelis Hanemanas (1755-1843). Alternatyvių gydymo būdų populiarumui Didžiojoje Britanijoje turi įtakos senos jos taikymo tradicijos Karališkoje šeimoje, Velso princo Čarlzo, kuris yra alternatyvio­sios medicinos entuziastas lobistinės iniciatyvos.

[42]                               Supra note 2 .

43Directive 2001/83/EC of the European Parliament and of the Council of 6 November 2001 on the Com- munity code relating to medicinal products for human use. [2001] OJ L 311.

[44]             Directive 2004/24/EC of the European Parliament and of the Council of 31 March 2004 amending, as regards traditional herbal medicinal products, Directive 2001/83/EC on the Community code relating to medicinal products, for human use. [2004] OJ L 136.

[45] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo. [2002] OL L 183.

[46] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) NR. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. [2006] OL L 404.

[47]             Čia įvardyti trys jo požymiai. Pirmasis požymis - tai buvimas vaistu. Antra - preparatas turi būti pagamin­tas iš homeopatinių žaliavų - t. y. „medžiagų, produktų ir homeopatinių ruošinių (skysčių, kietų medžiagų ar nozodų), skirtų homeopatiniams preparatams gaminti". Dauguma šių preparatų yra augalinės, bet gali būti gaminami ir iš gyvūninės, žmogiškos ar cheminės kilmės žaliavų. Trečiasis požymis - homeopatinės gamybos būdas, aprašytas Europos farmakopėjoje arba, jei tokio nėra, valstybių narių oficialiai nau­dojamose farmakopėjose. Farmakopėja - tai bendrųjų nuostatų ir įteisintų paskelbtų normatyvinių reikalavimų vaistinių medžiagų bei vaistinių preparatų pavadinimams, savybėms, tapatybės nustatymui, grynumui, kiekybiniam nustatymui, laikymo sąlygoms, ženklinimui ir bendriesiems kontrolės metodams rinkinys. Šiuo metu aktualiausios farmakopėjos - septintasis Europos farmakopėjos leidimas, Vokietijos Homoopathisches Arzneibuch ir Prancūzijos Pharmacopee Homeopathique Francaise. Homeopatinių vaistų gamyba pasižymi savita specifika. Įdomu tai, kad pagal homeopatijos principus, veikliąsias medžiagas praskiedžiant specialiu metodu, gydomasis poveikis neva, ne silpnėja, bet stiprėja.

[48] LR Farmacijos įstatymo 16 str.

[49] Špokienė I. Homeopatijos teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Jurisprudencija. 2011, 18(4).

[50]            Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. V-793 „Dėl Lietu­vos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-374 „Dėl Vardinių vaistinių preparatų įsigijimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Valstybės žinios. 2006, Nr. 105-4027.

[51]             Ketvirtadalis lietuvių vartoja homeopatinius preparatus [interaktyvus]. Naujienų portalas Delfi.lt. 2008-09-15. Žiūrėta 2011-07-04. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/Health/article. php?id=18544743.

[52]             Graikų kilmės žodis „anthropos" reiškia žmogus, „sophia" - išmintis. Šie vaistai naudojami antro­posofinėje medicinoje, kuri laikoma trečiajame XX a. dešimtmetyje austrų filosofo ir mokslininko R. Steinerio sukurta medicinos kryptimi. Pagal ją „liga suvokiama kaip pusiausvyros tarp keturių žmogaus elementų netekimas, t. y. fizinio kūno, eterinio kūno (gyvybės jėgų), astralinio kūno (jausmų ir pojūčių) ir „aš" arba ego kūno (sąmoningos dvasios). Antroposofiniai vaistai yra skirti šiai keturių elementų pusiausvyrai atkurti" [Generalinio advokato Yves Bot išvada, pateikta 2007 m. gegužės 24 d. byloje C- 84/06 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-24]. Prieiga per internetą: http://eur lex.europa.eu/Lex- UriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX: 62006C0084: LT:PDF.

[53]                             Antroposofinis preparatas - tai vaistinis preparatas, pagamintas pagal homeopatinės gamybos metodiką, kurio sudėtis atspindi antroposofinę pasaulėžiūrą [Valstybės žinios. 2007, Nr. 78-3176].

[54]             Vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašas, patvirtintas Lietu­vos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56. Valstybės žinios. 2010, Nr. 13-661. 19 punktas.

[55]             Supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų procedūros aprašas, patvirtintas Lietuvos Re­spublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56. Valstybės žinios. 2007, Nr.78-3176. 2 punktas.

[56]                          Augalinės medžiagos - tai sveiki, susmulkinti ar supjaustyti augalai ar jų dalys, dumbliai, grybai, kerpės (neapdoroti, dažniausiai džiovinti) bei tam tikri specialiai neapdoroti eksudatai. Augalinės medžiagos apibūdinamos pagal vartojamą augalo dalį ar botaninį pavadinimą pagal dvinarę sistemą (gentį, rūšį, veislę ir autorių).

[57]                          Augaliniai ruošiniai - tai ruošiniai, išgauti ekstrahuojant, distiliuojant, spaudžiant, frakcionuojant, gryni­nant, koncentruojant arba fermentuojant augalines medžiagas: sutrintos ar susmulkintos į miltelius augalinės medžiagos, tinktūros, ekstraktai, eteriniai aliejai, išspaustos sultys ir perdirbti eksudatai.

[58]             Supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų procedūros aprašas, patvirtintas Lietuvos Re­spublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56. Valstybės žinios. 2007, Nr. 78-3176.

[59]               LR farmacijos įstatymo 16 str. 5 d.

[60]             Supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų procedūros aprašas, patvirtintas Lietuvos Res­publikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-56. Valstybės žinios. 2007, Nr. 78-3176. 5 punktas.

[61]               LR farmacijos įstatymo 16 str. 6 dalis.

[62] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-432 „Dėl Lietu­vos higienos normos HN 17:2010 „Maisto papildai" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2010, Nr. 58-2844.

[63]            Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. V-161 „Dėl Pranešimo (notifikavimo) apie į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus tvarkos aprašo patvirtinimo". Valstybės žinios. 2010, Nr. 24-1149. 6 punktas.

[64]                               Ibid., 14-17 punktai.

[65]                Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 32-893.

[66]             Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-432 „Dėl Lietu­vos higienos normos HN 17:2010 „Maisto papildai" patvirtinimo". Valstybės žinios. 2010, Nr. 58-2844. 15 punktas.

[67]                Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 32-893. 10 str.

[68]                               Ibid., 12 str.

[69]                               Ibid., 6 str. 1 d.

[70]             Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2006 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 2S-4 „Dėl maisto papil­do „Ostron" reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams" [interaktyvus]. Informaciniai pranešimai. 2006, Nr. 13-156. [žiūrėta 2011-02-03]. Prieiga per internetą: http://www.

konkuren.lt/index.php?show=nut_view&nut_id=554>; Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 2S-14 „Dėl preparato H.C.A. reklamos atitikties Lietuvos Res­publikos reklamos įstatymo reikalavimams" [interaktyvus, žiūrėta 2011-02-03]. Prieiga per internetą: http://www.konkuren.lt/index.php?show=nut_view&nut_id=564.

[71]             „Vartotojo", nes asmenų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis grupė platesnė nei patenkanti į teisinę „paciento" sampratą, kuri sietina ne su ligos faktoriumi, bet su naudojimosi sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis paslaugomis faktu. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, „pacientą" apibrėžia, kaip bet kurį asmenį, besinaudojantį sveikatos priežiūros įstaigos teiki­amomis paslaugomis, nepaisant to ar jis sveikas ar ligonis (aut. past.).

[72]             Pranaitienė S. Sieks įteisinti alternatyviąją mediciną. LTV „Šiandien", www.lrt.lt. 2011-03-29 [interak­tyvus, žiūrėta 2011-04-28]. Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/531585/sieks-iteisinti- alternatyviaja-medicina/1.

[73]             Vis dėlto PAM įtraukimas į medicinos mokyklų mokymo programas vertintinas labai nevienareikšmiškai. Augant PAM paklausai tarp pacientų, gydytojai galbūt geriau suprastų, kodėl pacientai naudoja PAM siūlomus metodus ir priemones ir kartu galėtų įvertinti kaip jie galėtų paveikti kitą paciento gaunamą gydymą. Kita vertus, svarstytina, ar tai nebūtų kaip alternatyviosios medicinos įtraukimas į biomediciną ir suteikta terminologija, atitinkanti biomedicinos standartus (Smith K. R. Factors influencing the in- clusion of complementary and alternative medicine (CAM) in undergraduate medical education. BMJ Open. 2011: doi:10.1136/bmjopen-2011-000074 [interaktyvus, žiūrėta 2011-06-28]. Prieiga per internetą: http://bmjopen.bmj.com/content/early/2011/06/08/bmjopen-2011-000074.full.pdf.

[74]               Dixon A. Regulating complementary medicine practitioners. An international review. 2008, p. 21.

[75]             Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Valstybės žinios. 1996, Nr. 102-2317. 6 str. 4 d.; Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 115-4284. 6 str. 4 d.

[76]              Alternatyvus - [pranc. alternative - pakaitinis] [Tarptautinių žodžių žodynas (red. V. Kvietkauskas). Vilnius, 1985, p. 25].

[77] Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios. 2009, Nr. 145-6425. 5 str. 3 d.

[78]                               Moore v Baker, 989 F2d 1129, 1132 (11th Cir 1993).

[79]             Klaidinantis arba apgaulingas reklamos pobūdis suprantamas kaip skleidimas tam tikrų reklaminių teiginių, kurie neatitinka LR reklamos įstatymo 5 str. 2 dalyje įtvirtintų teisingumo, išsamumo bei reklamos pateikimo būdo ir formos kriterijų. Remiantis LR reklamos įstatymo 2 str. 4 dalyje įtvirtinta klaidinančios reklamos samprata, tokia reklama yra siejama ne tik su neteisingos ar neišsamios infor­macijos pateikimu, bet ir su ekonominiu poveikiu reklamos adresatams.

[80]             Natura Munda. Biologinės medicinos ir diagnostikos centras. [Interaktyvus, žiūrėta 2011-08-31]. Prieiga per internetą: http://www.naturamunda.lt/diagnostika-netradicines-medicinos-metodais/bio- rezonansine-kompiuterine-funkcine-diagnostika-naujos-kartos-aparatu-metatron-25-su-metapathia- hunter-program a.html.

[81]              Walker L. A., Budd S. UK: the current state of regulation of complementary and alternative medicine. Complementary Therapies in Medicine. 2002, 10: 8-13.

[82]             Guidelines on developing consumer information on proper use of traditional, complementary and al­ternative medicine. WHO, Geneva, Switzerland, 2004. Prieiga per internetą: http://apps.who.int/medi- cinedocs/pdf/s5525e/s5525e.pdf.

[83]             Teisiškai „vaistas (vaistinis preparatas)" - tai „vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagno­zuoti žmogaus ligas" [LR farmacijos įstatymas. Valstybės žinios. 2006, Nr. 78-3056].

[84] Vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašas. Valstybės žinios. 2007, Nr. 78-3176. 17, 18 punktai.

[85]             Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko 2005 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. 1A-313 „Dėl Homeopatinio vaistinio preparato, regist­ruojamo taikant supaprastintą procedūrą, išorinės pakuotės ženklinimo / informacinio lapelio šablono patvirtinimo". Valstybės žinios. 2005, Nr. 77-2808.

[86]             Žr.: Špokienė, I. Informacijos apie vaistinius preparatus sklaida pacientams: teisinių apibrėžimų turinys, ribojimų teisėtumas ir atsakomybės už pažeidimus klausimas. Socialinių mokslų studijos. 2011, 3(1): 271-292.

[87]             Cohen M. H., Kemper K. J. Complementary Therapies in Pediatrics: A Legal Perspective. Pediatrics. 2005, 115: 774-780 [interaktyvus, žiūrėta 2011-07-10]. Prieiga per internetą: http://pediatrics.aappubli- cations.org/content/115/3/774.full.pdf+html.

[88]                               Supra note 86, p. 283.

[89]              Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vita­minais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis. [2006] OL L 404.

[90]             Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos specialistai pastebi, kad į Lietuvos rinką patenka maisto papildai, kurie turi labai didelius vitaminų bei mineralinių medžiagų kiekius, kurie gali sukelti žalingą poveikį sveikatai. Pavyzdžiui, vitamino A dozės maisto papilduose didesnės nei vaistiniame vitamino A prepa­rate. Tokiomis dozėmis vartojant vitaminą A nėščioms moterims, jis gali sukelti toksinį poveikį vaisiui, o pagyvenusioms moterims - paskatinti osteoporozės vystymąsi ir kaulų lūžių riziką.

[91]             Pavyzdžiui, Lietuvoje prekiaujama maisto papildu, kurio sudėtyje yra Hu Zhang šaknies, vartojamos kinų tradicinėje medicinoje gydyti vėžį, širdies, kepenų ligas, podagrą, ekstrakto. Pasak Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vedėjos, šio augalo veikimo mecha­nizmas nežinomas, saugumas neištirtas.

[92] Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Valstybės žinios. 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995. 2 str. 1 d.; 5 str. 1 d.

[93]             Gydytojo veiksmų standartas yra vertinamoji kategorija ir nėra išreikštas konkrečia teisės norma. Jo turinio atskleidimas paliekamas teisįs mokslui ir teismų praktikai [Toleikytė, N. Gydytojo veiksmų stan­dartas lyginamuoju aspektu. Sveikatos mokslai. 2010, 6: 3754-3760].

[94]             Cohen M. H., Kemper K. J. Complementary Therapies in Pediatrics: A Legal Perspective. Pediatrics. 2005, 115: 774-780 [interaktyvus, žiūrėta 2011-07-10]. <http://pediatrics.aappublications.org/con- tent/115/3/774.full.pdf+html>.

[95]             Gustaitytė, V. Medikų SOS dėl trimečio berniuko gyvybės. Kauno diena. 2004-12-10 [interakty­vus, žiūrėta 2011-07-11]. <http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/mediku-sos-del-trimecio-berniuko- gyvybes-24196>. Plačiau apie atstovų nesutikimo gydyti nepilnametį pacientą teisinį vertinimą žr.: Širinskienė, A. Atstovų nesutikimo gydyti nepilnametį pacientą teisiniai ypatumai. Sveikatos mokslai. 2009, nr. 6(66), p. 2737-2742.

[96] Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Valstybės žinios. 1985, Nr. 1-1.

[97] Kai kurie beatodairiškai taikomi netradiciniai „gydymo" būdai, priskiriami alternatyviosios medicinos priemonėms, gali būti pavojingi sergančiojo sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui Burzinskio priešvėžiniai

 Holistinis požiūris į žmogų sveikatos priežiūros sistemoje

Kristina Jaškūnaitė

        Sveikatos atstatymas holistiniu požiūriu, tai ne tik pažeidimo ar ligos diagnozavimas ir gydymas, tačiau ir jų padarytos įtakos koregavimas, nepamirštant žmogaus psichikos, jo gyvenimo kokybės. Holistinis sveikatos vertinimas apima fizinius, psichologinius, socialinius ir dvasinius poreikius. Sunkios ligos diagnozės patvirtinimas neretai sukelia didelį nerimą, kuris gali nustelbti fizinius pojūčius, todėl svarbu skatinti pacientą kalbėti, kas jį jaudina, atskleisti jausmus. Išsaugoti nesuardytą šeimos vientisumą – svarbus uždavinys vertinant socialinius poreikius holistiniu požiūriu. Vieno šeimos nario liga veikia ir kitų žmonių gerovę, todėl kritiniu momentu pagalbos gali prireikti ir šeimos nariams. Darbo netektis sąlygoja finansinius sunkumus, kinta santykiai su žmonėmis, atsiranda socialinė izoliacija. Holistinis požiūris skatina paciento viltį, pasirinkimo galimybę ir autonomiją (Lugton J., Kindler M., Kaunas, 2005.).
         Holistinis požiūris į žmogų sveikatos priežiūros sistemoje grindžiamas pagarbos ir teisingumo principais. Pagarba apibrėžiama kaip individualybės, kiekvieno asmens požiūrio vertinimas. Viena pagarbos žmogui raiškų yra žmogų apibūdinančių sąvokų vartojimas. Neretai to nesilaikant, žmogus traktuojamas kaip objektas ir tokiais atvejais pavadinamas kaip tam tikros situacijos auka. Medicinoje žmogui dažnai yra primetama ligos etiketė (pvz. epileptikas, vėžininkas ir pan.) skaityti daugiau...